Šį kartą režisieriaus kėdę užėmė ne toks žinomas kino kūrėjas – Deanas Parisonas. Besispecializuojantis serialuose režisierius pristato epiškesnį ir žymiai efektingesnį filmą nei originalas. Kino kūrėjas kviečia pamatyti dar vieną pašėlusį senukų nuotykį gelbėjant pasaulį, susipažinti su naujais ir įdomiais veikėjais bei apsilankyti įvairiausių šalių sostinėse, kurios prieš žiūrovus nušvis visiškai nematytomis spalvomis.
Apie ką mes čia…
Frenkas Mozė gyvena laimingą, tylų ir nerūpestingą gyvenimą su savo meile Sara. Viskas atrodytų tobula, pagaliau ilgai lauktas poilsis, tačiau visa iliuzija greitai dūžta, kai už buvusio slaptojo agento galvą pasiūloma ženkli suma. Frenkas vėl turi stoti į kovą su piktadariais, norinčiais pašalinti jį ir sunaikinti visą pasaulį, tačiau vyras net nenutuokia, jog jis tampa mažyte jų plano dalimi.
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus pirmą filmą ir iš karto po jo įvertinus naują, galima teigti, jog jie skiriasi kaip diena ir naktis. Pirma juosta buvo priartinta prie realistiškumo, ši, deja, jau perspjovė Džeimsą Bondą savo kosminiais triukais. Kaip bebūtų, filmas nėra toks blogas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl ir jame galima įžvelgti nemažai šviesių ir akiai malonių akimirkų.
Pirmojoje juostoje veiksmas labai harmoningai sutapatintas su komedija, kas ir padarė didžiulį įspūdį peržiūros metu, kai galima ne tik pasinerti į kupiną adrenalino pasakojimą, tačiau ir smagiai pasijuokti iš tam tikrų situacijų ir veikėjų dialogų. Čia mes matome atvirkštinį variantą, kai veiksmas ima viršų, o šabloniški dialogai ir juokeliai pablogina situaciją. Viskas atrodo efektingiau, tenka tai pripažinti, tačiau nesijaučia tos nuotaikingos atmosferos, kurios dėka galima išlaikyti puikiai papasakotą siužetinę liniją.
Veiksmo plane, kaip jau buvo minėta, - didelis žingsnis į priekį. Susišaudymai verti dėmesio, na, o gatvių gaudynės karts nuo karto gniaužia kvapą, tačiau ironiškiausia, jog beveik visas adrenalino kupinas scenas jau teko matyti panašiuose projektuose. 2008 m. filmo „Ieškomas“ scena, kur Angelinos Jolie vaidinamas personažas, meistriškai važiuodamas raudonuoju „Dodge Viper“, pasiima į salono vidų Jameso McAvojaus veikėją. Čia pastebime identiškai pateiktą sceną su Frenko ir Katios personažais Paryžiaus gatvėse. Negana to, po šio efektingo triuko veiksmas persikelia į gatves, o gaudynės dubliuojasi su tuo, ką galima pamatyti pirmame filme apie Džeisoną Borną. Tokių vietų filme labai daug.
Komedijos netrūksta, tačiau viso filmo metu parodomi vos keli geri momentai. Marvinas vėl palieka didžiausią įspūdį. Nors ir daugelis jo pasakytų frazių yra banalios, tačiau būtent ant jo ir laikosi visas komedinis juostos potencialas, kuris išblėsta po kai kurių efektingų veiksmo scenų.
Siužetinė linija rutuliojasi labai greitai, pernelyg greitai, dėl ko galiausiai atrodo kaip chaotiškai papasakota istorija, kurios vienintelis tikslas – pakerėti žiūrovą susišaudymais, o ne gerai apgalvotu ir intrigą keliančiu scenarijumi. Einant link pabaigos viskas tampa nuspėjama, netgi pagrindinis antagonistas tampa pilkas ir neįdomus.
Daug graudžių ir banalių vietų matosi pačiame scenarijuje. Akivaizdu, jog kūrėjai nebandė susipažinti su tokia šalimi kaip Rusija. Scenos Kremliuje graudžios, o ypač „neskaniai“ atrodo patekimas į labiausiai saugomą Rusijos objektą. Viskas atrodo taip paprasta, lyg kiekvienas turistas gali patekti į šį pastatą. Iš karto prieš akis pasirodo „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“, tik su vienu skirtumu – ten viskas buvo pateikta logiškai, čia – ne tik banaliai, bet ir labai vaikiškai. Džeimso Bondo filmuose to nepamatysi, nors agentas 007 keliavo ir į Mėnulį. Daugiau dėmesio gauna ir samdomi žudikai. Žinoma, kas žaidė žaidimų seriją „Hitman“, pamatys nemažai sąsajų su legendiniu žaidimu, tačiau tai vienintelė akimirka, kur kopija atrodo įspūdingai.
Filmo epicentre, kaip ir originalioje juostoje, atsiranda įdomūs ir įvairiapusiški veikėjai. Gaila, jog kelių iš jų teko atsikratyti, tačiau malonus papildymas irgi įnešė charizmos. Labiausiai sužavi Marvinas ir Viktorijos su Hanu duetas, Frenkas primena Džoną Makleiną, Bailis ir Katia neparodo didesnio žavesio, tačiau vis dėlto šie veikėjai turėdami savo paskirtį nesugadina bendros filmo idėjos. Žiūrėti į juos malonu. Didžiausia bėda – Saros personažas. Tai labiausiai erzinantis veikėjas, kuris pasirodo šiame filme. Pirmoje dalyje ji puikiai pritapo prie veiksmo, o čia pasirodo kaip vaikščiojanti katastrofa.
Juosta smarkiai nusileidžia savo pirmtakui, tačiau bendrai atsižvelgus į visą parodytą veiksmą galima teigti, jog viską žiūrėti nenuobodu. Kaip bebūtų, tai filmas vienam kartui, jis greitai užmirštamas pasibaigus peržiūrai.
Techninė juostos pusė
Sprogimai, susišaudymai, vėl sprogimai – tai viso vizualaus filmo grožio dominuojanti dalis. Pirotechnikos meistrai padirbėjo meistriškai, na, o galutinis sprogimas juostos finale puikiai vainikuoja viską, ką galima pamatyti šiame filme.
Garso takelis nelabai įsimintinas. Vienintelė daina, kuri iš tiesų sukuria puikią adrenalinu alsuojančią atmosferą – grupės Linkin Park daina „Given Up“, kurią girdime antrų gaudynių scenoje su meistriškais Viktorijos ir Hano susišaudymais.
Operatoriaus darbas geras, efektingas, detalus. To negalima pasakyti apie montažą, kuris sudaro nelabai gerą įspūdį, ypač taip chaotiškai pateikiant filmo scenas. Dėl to labiausiai nukenčia siužetinės linijos vientisumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Seną komandą papildė dar daugiau A klasės žvaigždžių, nors vis dėlto ne jie čia dominuoja. Pagrindinio veikėjo atlikėjas, „kietas riešutėlis“ Briusas Willisas toliau džiugina žiūrovus savo pasirodymais veiksmo filmuose, nors, tiesą sakant, jo veikėjas čia priminė Džoną Makleiną, ko nebuvo pirmame filme. Matosi, jog nesistengia vaidinti, tik pasirodyti kadre ir gauti honorarą, tačiau čia pasirodymas vis dėlto geresnis nei prieš pusmetį pasirodžiusiame penktame „Kieto riešutėlio“ filme.
Šmaikščiausias ir žaviausias viso filmo personažas - Marvinas, už kurį antrą kartą reikia dėkoti puikiajam Johnui Malcovichui. Kaip visada žavus aktorius – charizmatiškesnis nei visi kiti aktoriai kartu sudėjus. Kiti Holivudo veteranai - Anthony Hopkinsas, kuris pakeitė Morganą Freemaną, bei žavioji Helen Mirren - pasirodė gerai, o svarbiausia, jog taip malonu vėl juos pamatyti didžiajame ekrane po nemažos pertraukos.
Vietoje Karlo Urbano pasirodo kylanti Holivude korėjiečių žvaigždė Lee Byeongas Heonas Hano amplua. Išties kietas ir efektingas aktoriaus pasirodymas.
Moteriškoji gvardija, kovojanti dėl Briuso Williso - Frenko demėsio, nuvilia labiausiai. Baisiai atrodanti Catherine Zeta Jones, kurią sunku atpažinti, bei visą filmo laiką erzinanti Mary-Louise Parker – silpniausia viso aktorių kolektyvo grandis. Po jų pasirodymo susidaro labai nemalonus jausmas.
Verdiktas
„Rizikinga erzinti diedukus 2“ – tai efektingas, bet labai banalus ir klišinis puikaus 2010 m. filmo tęsinys. Daugiau veiksmo, kuriozinių situacijų ir naujų veidų turintis darbas pavirsta į chaotiškai papasakotą istoriją su daug skylių scenarijuje, kas galiausiai paverčia ją eiliniu susišaudymų filmu, neturinčiu jokio išskirtinumo savo žanre.
Bendras vertinimas: 6/10