Kelionės maršrutą, dėka pigių bilietų, teko pradėti su įsibėgėjimu per Varšuvą, iki kurios sėkmingai nusigavau autobusu, į Frankfurtą, po to į Pekiną ir galiausiai - Čingdao. Warzsawa, good bye! (liet. Varšuva, iki!) Guten Tag, Frankfurt! (liet. Laba diena, Frankfurtai). Laiko marios, nebėra globojančių rankų, kurios galėtų susidaužti bokalais. Liko tik kuprinė ir būriai panašių pavienių, nežinia kur išsiruošusių keliautojų.

Smagus užsiėmimas – stebėti keliautojus: kas susirūpinusiais veidais, meiliai besiglaudžiantys prie savo lagaminų, kas besiblaškantys ir lekiantys ne savo vartų link… Išsiblaškiusi prancūzė, begainiodama savo berniūkščius po oro uostą, šalia manęs paliko savo paltą, o po to ir pati pradingo. Vėliau matau, kad ji eilėje į Orlando skrydį stovi, o paltas šalia manęs guli, ilsisi, kaupiasi kelionei. Bet aš su juo nesiruošiu keliauti, nes turiu savo, tai bėgau perduoti paltą ir palinkėti geros skrydžio. Mercy, mercy, bye bye (liet. iki iki).

Man ramu, laiko turiu 6 valandas. Snūstelėjau ant suolelio, nes vienu metu savo terminale buvau likęs vienas, kažkas visus keleivius išvaikė, tikiuosi ne mano knarkimas…

Netikėtai prasidėjo Čingischano palikuonių puolimas, net neramu pasidarė. Pradėjau raitelių su kardais ir lankais dairytis. Supratau, kad gerokai snustelėjau ir artėja skrydis į Pekiną, kurio šitie palikuonys ir susirinko pasibalnoti.

Na ką, balnokim,broliai, žirgus, į Kiniją skrisim. Bet kaip gi be paskutinio alaus bokalo prieš kelionę? Suderinom su Asta telefonus, kad bokalai skambėtų vienu metu Frankfurte ir Vilniuje.

Frankfurto tvirtovė išsivadavo iš kinų nelaisvės bei gi mano knarkimo. Auf wiedersehen, Frankfurt! (liet. sudie, Frankfurte)

Ir pakilo į dangų kinais ir manim iškimštas metalinis paukštis, vardu Aerobusas. Slėpkitės, kregždutės – dangaus gyvos žirklės, čia skrenda viską valgantys kinai ir Mamontovui gali tekti apdainuoti jūsų blizgančius kaulelius.

Įtartina, bet lėktuvo įdaras – kinų orkestras – nuščiūvęs, turbūt nepatogiai balnus pasidėjo arba per daug aukštai pasišovė pakilti. Orkestras apsiginklavęs visokiausia aparatūra: kas su savo televizoriumi, kas su „Iphone“ ir panašiai, vienu žodžiu – elektroninė tyla ir ramybė.

Tik ratai prisilietė prie gimtosios Zhonguo (liet. Kinija) žemės ir kinų desantas atsigavo, sukleketavo, Dolces ir Gabanos į rankas, firminiai maišai, didesni už pačius, pradeda judėti link dar uždaryto išėjimo.

Spūstis - imituojam Pekino metro. Nesu matęs, bet turbūt tūrėtų būti panašu. Durys atsidaro ir - tarsi musės kosmose - visas mūsų būrys ėmė ir išsisklaidė Pekino oro uosto platybėse. Tikrai galingai atrodantis inžinerijos tvarinys. Bagažo atsiimti važiavome Pekino expressu – traukinuku. Keista, bet bagažas atlėkė kartu, turbūt kinai spėjo ir lėktuvą išardyti, ir dar bagažą perkrauti – miklios rankytės. Patinka man tas jų miklumas.

Eilė prie patikrinimo ir… Beijing, Nihao!!! (liet. labas, Pekine) Turiu teleportuotis į kitą oro uostą, iš kurio skraidžioja vietinės avialinijos. Autobusas pilnas juodų blizgančių galvyčių, kurios susiruošė kartu su manim į pirmą terminalą. Papuoliau į jų lagaminų spūstį, o mano terminalas – nr. 2 – tarpinė stotelė pakeliui į pirmą terminalą. Ką gi, saugokitės, kas galit, Lietuvos artojas aria lagaminų lauką. Ufff, ištrūkau.

Pradeda ryškėti Kinijos koloritas. Tarptautinis oro uostas – jau praeitis, pamiršk nuorodas, informacijos lentas. Radai vieną ir džiaukis su visu būriu juodų galvyčių.

Vėl laukimas. Dabar užsiimu kinų gyvenimo būdo stebėsena. Labai jau visi panašūs ir visur būryje. O aš vis dar su bagažu, laukiu, kada galėsiu registruotis.

Pagaliau išmušė ir mano registracijos valanda, galėsiu atsikratyti bagažo balasto, kad atsilaisvintų rankos irklavimui per minią.

Beliko susirasti vartus, per kuriuos išlėksiu į pajūrį, į alaus sostinę Čingdao. Radau, bet kažkoks įtarimas kirba galvoje: ant bilieto parašyta 41 vartai, o švieslentė skelbia 33 vartus. Bala nematė, lauksiu prie 33 vartų. Yra vietos, kur prisėsti ir lengvai snūstelėti. Pro šalį prašliaužė panašios būklės, akivaizdu, kad visą naktį nemigusi šviesiaveidė mergina. Prisėdo už nugaros ir iš karto nusmigo. Smigau ir aš. Staigus prabudimas buvo ne be reikalo – kol miegojau, kinai pertempė mano vartus atgal į 41 poziciją. Iki sodinimo liko 20 minučių ir jokio balso kniauktelėjimo eteryje. Susiruošiau lėkt, bet prisiminiau, kad baltoji pakeleivė ramiai sau miega žymios personažės miegu. Prikėliau ir kartu nustraksėjom link vartų. Pakeliui išaiškėjo, kad tuo pačiu lėktuvu skridome iš Frankfurto. Vokietaitė traukia irgi į vokiečių kolonijinį Čingdao mokytis kinų kalbos, bet kažkokioje privačioje mokykloje.

Tik įsėdęs į lėktuvą, vėl apalpau gilaus letargo miegu ir net nepastebėjau, kad gerai išsimiegojau net skrydžiui neprasidėjus. Lėktuve ant žemės praleidome daugiau laiko nei turėjome skristi iki Čingdao. Pasirodo, Čingdao negalėjo priimti į savo glėbį, nes jame laikė tirštą miglą.

Bet galų gale nutūpėm, o vietoje žadėtos 16.45 val. laikrodžiai rodė – 18 val. Sutemo.

Tai, kad tamsa – turisto priešas – pasitvirtino. Pirmas pabalnotas mano kiniškas taksistas veža mane pagal mini-midi žemėlapio draiskaną link universiteto. Ten ir atveža, bet bendrabutis kitame universiteto teritorijos gale. Prasidėjo naktinis blūdinėjimas.
Mini žemėlapio pagalba iš artojaus virtau bėriu, pakinkytu į lagamino ir kuprinės kinkinę. Dardam, barškam pirmyn atgal, o bendrabučio nematyti. Gatvelė lyg ir ta, bet įėjimų nerasta. Pasivalkiojęs gerą pusvalandį, nusprendžiau pradėti komunikacijos praktiką. Štai čia ir supratau, kad teks paplušėti, kol kinai pradės suprasti lietuvių kalbą.

Pakeliui pasipainioja Kinijos motinos gerai užaugintas ir išauklėtas jaunikaitis, kuris sutiko palydėti iki bendrabučio. Pasirodo, man buvo pakeliui, bet jam visiškai į priešingą pusę, bet be jokių prieštaravimų atvedė iki durų, netgi su džiaugsmu palinkėjo sėkmės.

Na ką, aš jau „namie“. Registracijos eilė, visi pradeda rinktis. Renkasi iš visų pasaulio pakampių. Bet kol kas vokietės laimi dominavimo konkursą. Susipažinau su pora mergiūkščių, iš veidų pasirodė labai panašios, kad iš Rytų Europos, bet pasirodo klydau. Pradedu kalbėti Čingdao kolonizatorių kalba. Sekasi neblogai. Gaunu raktus ir šliaužiu į savo naujuosius namus. Ir ką mes matome, ogi viskas kaip po labai didelio dulkiu siurblio sprogimo skendėja dulkėse. Pasirodo, mikliosios rankytės buvo truputį aptingusios ir nespėjo iki galo pabaigti remonto darbų kituose aukštuose, todėl dulkės šlaistėsi, kur joms patiko.

Savo aukšte išgirstu rusų kalbą – pasirodo, rusai irgi pamėgo šitą miestą, nes po vokiečių trumpai buvo patys jį okupavę. Vienu žodžiu, į bendrabutį renkasi okupantų palikuonys. Rusai jau buvo atvykę diena anksčiau, pranešė, kad čia nėra taip jau dulkėta, nes miklučių desantas jau buvo praėjęs.

Numečiau bagažą ir iššliaužiau apžiūrėti apylinkių. Koridoriuje jau pažįstamos vokietukės, suraukusios nosis, keičia jau trečia kambarį, vis netinka.

Apylinkėse radau parduotuvę, iki lubų prikimštą kiniškų prekių. Mini kinų prekybos centras, net šviesą „papiguškįų“ stirtos užstoja, gatvė pilna maisto, vaisių prekystalių.

Grįžęs registracijoje randu vokietukes su visais lagaminais besikraustančias iš viešbučio. Netiko niekas. Auf wiedersehen (liet. sudie), juk ne vokiečių kalbos mokytis atvažiavom.

Nebebuvo jėgų kuoptis, juo labiau, kad ir dušas buvo apšalęs nuo betvarkės, ir griežtai atsisakė išduoti karštą vandenį. Vėl lūžau miegoti. Rytas už vakarą – tvarkingesnis.

Miegas trūkinėjo, prasidėjo laiko juostų skirtumo nemigos festivalis. Rytas prasidėjo 3 val. vietos laiku (Lietuvos laiku - 21 val.). Nors imk šokti ar dainuoti.

O štai, jau ir žadintuvas kviečia tempti dokumentus į priėmimo komisiją. Prisistačiau per anksti, nes nuo užsieniečiams skirto bendrabučio kelionė iki universiteto trunka 10 min., o mes gi nemėgstame vėluoti. Turiu laiko nustraksėti iki jūros, juk viskas šalia. Vėjuota, ūkanota, vėsu, bet ant jūros kranto smagu.

Grįžtu, jau komisija pradėjo rinktis. Renkasi juodos galvytės – ir vėl visas būrys. Apsukau ratą, palikau pinigus, pasiėmiau vadovėlius ir gavau paliepimą kitą dieną prisistatyti, nes visus (kinų stiliumi - būriu) veš sveikatos apžiūrai. Nieko nepapieši, čia jie vadovauja.

Reikia kažkokiu būdų gauti prieigą prie interneto. Vienas iš būdų buvo eiti link universiteto bibliotekos, kuri buvo šalia. Einant paaiškėjo, kad kuo arčiau jos, tuo toliau interneto ryšys. Kažkokia mergiūkštė priekyje irgi artėjo link užrakintų durų. Puiki proga pabendrauti. Pasirodo, ji irgi ieško bibliotekos, bet ne interneto. Mielai sutiko padėti rasti internetą.

Po poros skambučių išsiaiškino, kad biblioteką mikliosios rankytės jau pernešė į kitą milijoninio miesto galą. Patraukiam į tą galą, o bešnekant išaiškėja, kad ji - studentė magistrantė, grįžusi iš Šanchajaus namo rašyti magistrinio darbo.

Galas, pasirodo, toli nusitempė biblioteką. Sėdame į autobusą ir išvykstame ieškoti interneto. Viešas transportas puikus, o kainos – juokingos, 2 juaniai (arba 80 mūsų centų). Suprantu, kad esu stebimas, nes autobuse esu vienintelis baltaveidžių atstovas, bet pasipainiojo šneki kinė, tai nekreipiu dėmesio. Pasirodo, kinai pamišę dėl krepšinio, Li tou wan (Lietuvos pavadinimas kiniškai) irgi daugelis žino. Net kažkokią lietuvio pavardę kiniškai iščiulbėjo, kuris žaidė su Mingu kartu NBA, bet nesupratau.

Bepliurpiant atvykome į galutinę stotelę, kur ir glaudžiasi kitas universiteto padalinys. Viskas gražiai sutvarkyta, aplinka - kaip Vokietijoje: švaru, vejos nupjautos, tvenkinukai, tiltukai ir pan.

O štai ir biblioteka. Bet nieko gero – uždaryta. Pabučiuojam spyną ir traukiam atgalios, tai yra, aš traukiu, o Cristal, kurios vardą ir visą CV išsiaiškinau pakeliui, lieka. Atsisveikinam, įduodu lietuviško šokolado gabalą, mainais gaunu telefoną ir el.pašto adresą. Pažadėjo, kad po egzamino supažindins iš arčiau su Čingdao įžymybėmis.

Šiaip ne taip randu stotelę, į kurią atvykom, nes bešnekėdamas visai buvau atsijungęs nuo visų GPS palydovų.

Atgal į savo ganyklas, nes skrandis jau pradėjo reikalauti normalaus maisto. Prie bendrabučio gatvės maisto prekeivių visas pulkas, tai ten ir pradedu savo eksperimentus su maistu – tai privaloma šių studijų dalis. Didžiulis blynas su visokiausios mėsos, daržovių, grybų varinukais ir tik už 5 juanius. Skanu.

Reikia užsukti į parduotuvę valymo prietaisų, juk reikia pradėti kuoptis. Va čia ir prasideda linksmumai. Pakeliui į parduotuvę sutinku, irgi studentą, Hose iš Australijos. Tiksliau, perujietis, dirbantis Australijoje, kuris turi ir japonų kraujo. Pradžioje pagalvojau, kad vietinis, bet akivaizdus pasimetimas išdavė, kad taip nėra. Susipažįstam ir patraukiam ieškoti švaros problemų sprendimo priemonių.

Besitrinant parduotuvėje, aptinku tinkamą šepetį, kuris privertė susipažinti su Kinijos sveikatos sistema. Į atitrūkusią rankeną prasidreskiu pirštą. Hose, kaip tikras naujas draugas, padeda ieškoti vaistinės, kad nusipirkčiau dezinfekatoriaus. Laukiu, kada su gatvėje prarytu užkandžiu, pradės mane kaustyti stabligės bakterijos. Vaistininkė pasiunčia į ligoninę, bent jau mes taip supratome, arba kur nors toliau, kad nereiktų paskui atsakyti už užsieniečio nužudymą pradreskiant pirštą.

Taip ir padarau, paleidžiu Hose, kuris nebuvo tikras, kad turėčiau vienas važiuoti. Čia prasideda studentiškas solidarumas ir rūpinimasis vieni kitais, būnant toli nuo namų. Kadangi tikrai jaučiuosi gerai, vienas nuvažiuoju iki ligoninės, juk gera galimybė vėl pabendrauti su vietiniais.

Na, taip ir atsitinka – priimamajame sėdi linksmas kinas, kuriam vis įdomu, iš kur aš. Išgirdęs Li -tuo-wan, vėl pradeda minėti krepšinį ir draugiškai lydi pas gydytoją, kuris be ceremoniju nutaria mane persiūti pagal savo kurpalį ir greitai suveria tris siūlus. Stabligei bando įkalti į dantis skiepus, bet prieš tai nusiunčia į atskirą skiepijimo salę, kurioje pilna žmonių, sėdinčių ant foteliukų po lašelinėmis. Linksmos sesutės nutempia mane į kambarėlį ir trinkteli porciją bandomojo skiepo. Po 20 minučių pareiškia, kad aš esu alergiškas tam skiepui (nors nemačiau jokių požymių) ir pasiunčia atgal pas gydytoją. Gydytojas, kuris vis bando prisiminti 15 metų nenaudotą anglų kalbą, išrašo naujus vaistus.

Apie kinų medikų rašyseną galima pasakyti, kad hieroglifai tampa panašūs į tik ką užplikytus užpilamuosius makaronus.

Atgal į vaistų išdavimo skyrių. Šįkart gaunu tris didžiausius pakus kažkokių miltukų. Čia jau pakvimpa kinų medicina. Pasirodo, turiu tuos tris pakus praryti per tris kartus, o dėl šventos ramybės gydytojas įdavė dar ir vakarietiškų vaistų ir linksmai išsišiepęs palinkėjo negrįžti.

Pasigavęs taksi traukiu atgal į savo ganyklą, tik dabar jau su didesniu patirties bagažu ir paženklintas prisiminimu apie Kiniją.

Neblogai prasidėjo antroji diena, tiek įspūdžių, kad atrodo, kad čia jau savaitę gyvenu. O oras vis gražėja, saulėta ir grynas, gaivus oras, kai tuo pat metu Pekinas užspringęs Mongolijos dykumos dulkėmis.

Traukiu atgal į parduotuvę – gana tinginiauti, reikia susitvarkyti kambarį, kad būtų jaukiau laukti mokslo metų pradžios. Dabar parduotuvėje atsargiai apeidinėju visas šluotas ir kitas valymo priemones, kad paskui ligoninėj neprisiūtų ko nors.

Na štai, tvarka, kambarys kaip naujas – stiklinis dušas, su nauja santechnine įranga, lovos čiužiniai - najutėlaičiai, televizorius senolis, bet gerai rodo kinų muilo operas.

Pasitikrinu, o pasirodo aš paskiepytas nuo stabligės dar Lietuvoje, bereikalingas blaškymasis, bet tai „užskaitau“ kaip patirtį ir pažintį su Kinija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!