O ar tu radai „pinigų medį“? Neišėjo rasti medžio dar niekam arba dar niekas neprasitarė radęs. Aš radau tik jo išmėtytus „vaisius“, kuriais mėgavausi ilgai, sočiai ir buvau tarsi dalį laiko priklausomas nuo jų, „vaisiai“ tarsi narkotikas mane „vežė“ ir įsukdavo į nepaliaujančią svajojimo būseną. Buvau vienas didžiausių vartotojų ir „narkotikų dilerių“.
Persisotinau „vaisius“, tik valgiau ir gėriau, storėjau, netobulėjau...Pavargau. Po kažkiek laiko pasijutau tarsi storas paukštelis narvelyje, kuriame netilpo niekas, netgi mano „mintys“ neturėjo vietos plėtotis, jos buvo tokios menkos...Pirmą kartą pradėjau galvoti apie tai, kiek jau sugebėjau suvartoti ir kiek „vaisių“ persiunčiau kitiems. Pasidarė bloga. Tą kartą aš vėmiau suimtas kažkokio vidinio negalavimo, kuris sklido iš aplinkos. Aplinka pasikeitė...Bet pradėkime iš pradžių ir parodysiu dalį kelio iki vaisių bei atgal ir iki...„medžio“.
Vis dar krapščiau nosį ir nemokėjau prasukti ratų, jog kelias dulkėmis pasidengtų. Buvau įlindęs į mokslą, kurio, manau, ir šiandien dar taip dorai ir neišmokau. Vis graužiau pieštuką ir spjaudžiausi grafitu nesuprasdamas, kaip atsakyti į man pateiktą egzamino klausimą. Išsikrapščiau iš po užančio „špargalkę“ ir išliejau visas užrašytas „kažkieno“ mintis, jog atsakyčiau į paprastą klausimą: koks turi būti dirvožemis, jog Jūsų pasodinto medžio vaisiai būtų saldūs? Neišlaikiau. Netiko mano atsakymas ir gavau kuolą su pliusu. Už ką pliusas? Jog rasčiau atsakymą!
Parėjęs atsiverčiau knygą „Laikraštis“ ir pradėjau ieškoti atsakymo į klausimą. Kur geriausiai auga „saldūs vaisiai“? Pasukinėjau ir dūriau pirštu tikėdamasis rasti atsakymą. Taip. Pasirodo parašyta juodu ant balto: „saldūs vaisiai... kviečiame į žemės ūkį, atlygis 10 eurų/val.“. Pilnas entuziazmo pradedu ieškoti kur...Kam tie mokslai, jeigu skini „pinigus“ ir mėgaujiesi gyvenimo teikiamais malonumais. Valio. Susidėti viską truko labai neilgai.
Mano bagažas tiek ir žinių, tiek ir daiktų krepšyje buvo labai menkas. Užteks, tariau ir po valandos stovėjau oro uoste, o dar po dviejų nusileidus lėktuvui pradėjau ieškoti kabančių „pinigų medžio“ vaisių. Mane pasitikęs „kažkoks“ nepažįstamasis užrietė nosį ir kažką suburbuliavo: „dar vienas ieškotojas“.
Ieškojau išties labai akylai, stengdamasis pakelti kiekvieną gulintį akmenį, nepraeiti pro tamsų kampelį jo atidžiai neapžiūrėjus. Man pavykdavo rasti ir aš džiaugiausi kiekvienu radiniu. Aš rasdavau saldžių ir labai prisirpusių, tarsi peraugusi trešnė, ar prisirpęs persikas, vaisių. Kartais rasdavau jau apgraužtų ir numestų, nepabaigtų valgyti. O aš valgiau viską, ką rasdavau, nejusdamas skonio. Kišau į burną ir šlemščiau, o sultys tekėdavo per smakrą ir vis sutepdavo mano naujus rūbus.
Tas besaikis mano noras valgyti vertė labiau ieškoti, o radybos - vis daugiau valgyti. Nebūk gobšus, kažkokia kvaila mintis man vis prašvilpdavo pro akis. Tada paimdavau kartoninę dėžę ir iš piniginės išimdavau popieriaus, įsukdavau į juos „vaisius“ ir užklijavęs „LT“ ženkliuką pasiųsdavau pavėjui.
Po kelių dienų ateidavo SMS, jog skanūs tie mano atsiųsti vaisiai, atsiųsk dar, dar ir dar, mums patiko juos valgyti. Aš ieškojau dvigubai daugiau nei anksčiau, nes dar juk tenai kažkam tas saldumas patiko. Ieškoti vis sekėsi sunkiau, nes rasdavau vis iškuistus kampus. Kažkas be manęs dar ieško. Atsirado daug kitų, naujų ištroškusių ir labiau nenuilstančių bei lieknesnių už mane ieškotojų. Nauji „vaisių“ ieškotojai būdavo greitesni, bet kaip ir aš palaipsniui sulėtindavo tempą.
Pilnos kišenės prikimštų „vaisių“ mus vis traukė prie žemės, o pilvas vis mažiau leido susilenkti ir praeidavome mes pro mažus nepatrauklius „vaisius“ susirinkdami tik gardžiausius. Aplink mane susibūrė daug ieškotojų. Manau, buvau tas, kuris per daug sau leido kviestis šalimais ir dar blogiau, jog pirštu parodydavau, kur mėtosi „vaisiai“. Pats nesuprasdavau, jog kuo daugiau aplinkui mane būrėsi, tuo sunkiau man darėsi ne tik surasti, bet ir išlikti žmogumi.
Ieškojime yra svarbiausia ieškoti - dirbti, o ne tikėtis, jog Tau nusišypsos laimė „kaip aklai vištai grūdas“ ir Tu radęs galėsi įsidėti į burną bei sukramsnoti skanėstą. Lankstytis, vartyti, ieškoti, kilnoti... Reikia norint būti ne tik sočiu, bet ir išlaikius liekną kūną sugebėti nesulėtinti tempo. Dalintis ir duoti reikia labai saikiai, jog neišugdytum kitame žmoguje priklausomybės gauti. Bet vis dėlto duoti reikia tam, jog suprastum, ką reiškia dalintis, o gavusiam - ką reiškia būti dėkingam...
Ieškotojai tokie įvairūs. Leiskite nusišypsoti. Vieni ieško vaisių, kiti tarsi Ieva Tau pradeda savą vaisių kišti per prievartą į burną, jog padarytum nuodėmę siaubingą. Įdomūs tie ieškotojai. Ieško, suranda, maitina per prievartą kitą svetimą.
Mačiau, kaip skyrėsi ieškotųjų šeimos...Kaip gaila, jog paieška lengvesnio ir sotesnio gyvenimo išskiria žmones. Labai dažnai paklausiu savęs, ar tikrai sumuštinio pertepimų skaičiuje slypi tikrieji gyvenimo skanėstai. Ar žodžiai „dirbsime išvien ir kursime“ jau yra taip nuvalkioti, jog juos reikėtų išbraukti iš lietuvių kalbos žodyno ir įtraukti į kitą knygą su „raudonais“ viršeliais.
Palaipsniui pradėjau nusivilti tuo, ką mačiau. Vis dar dirbau nuo aušros iki sutemos. Aš palaipsniui praradau vidinį malonumą dėl kitų būties šalimais, o matydamas besaikį vartojimą, blizgučius, naujus automobilius, ištvirkavimą, alkoholį ir juodą liūną aš pasigedau kultūros žmoguje...
Blogiausia, jog pasigedau žmogaus savyje. Taip aš pasigedau žmogaus, to kuris matė kaip galima sukurti iš mažų dalykų didžiulius stebuklus, pasiilgau svajoti, pasiilgau gamtos, kultūros, istorijos, kalbos, tėvų, sesers... Aš pasiilgau kažko tokio, ko jau nebegalėjau išmokti ir gauti būdamas svetur, aš jau pasiėmiau tai, kas geriausia iš jų, išmokau...Dirbti ir nesidairyti.
Ar kada Jums teko žiemą, kai sniegas iki kelių, grėbti žoles ir stagarus iš po sniego? Daugelis pasakysite - tai neįmanoma. Kaip tai padaryti? Atskleisiu labai labai paprastą paslaptį... Reikia grėbti iš visų jėgų, grėbti ir grėbti, giliau, sunkiau ir vis grėbti, nesidairinėti aplinkui, o grėbti...Kai kur nuvalyti sniegą ir vėl grėbti, nebijoti, jog tam atlikti reikės dvigubai ilgiau laiko negu įprasta, bet grėbti. Tai vadinama pastangomis darbui, kurį Tu atlieki!
Apsidairyk aplinkui ir išeik į lauką. Paimk šluotą, kastuvą, žirkles...Pradėk naudoti savo pastangas, pradėk ieškoti vaisiaus, kuris guli šalimais, bet Tu jo nematai... Nematai, nes esame taip savo vidų ir aplinką užteršę, jog kartais norisi atsisėsti ir paklausti akmens, ar jis, pats seniausias čia esantis sutvėrimas, yra matęs baisiau negu dabar.
Aš žinau, jog jūs paklausite - „kur atsakymas į klausimą?“. Koks turi būti dirvožemis, jog Jūsų pasodinto medžio vaisiai būtų saldūs? Dirvožemis yra visiškai nesvarbus, svarbu, kaip mes tą žemę prižiūrime, laistome, kaip puoselėjime, kokių kultūrinių ir natūralių papildų dirvai suteikiame. O vaisiai? Vaisiai bus tokio saldumo, kiek aplinkui žmonių jais dalinsis ir džiaugsis, kas bus šalimais Tavęs ir kas Tau išties vaisių...Pasodinau daug medžių, bet...Tikrųjų vaisių dar neragavau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!