Rašydamas tikslą pasiekiau – šiokia tokia diskusija užsivedė. Pateikiu atsakymus į jos metu kilusius klausimus, pamąstymus apie kai kuriuos pareiškimus, atsakymus į iki galo neatsakytus klausimus. Šįkart neišvengiau laisvesnio stiliaus, ironijos ir dalelės filosofijos.

Visų pirma, man nesuprantama antireakcija kilo dėl tokių baisių žodžių, kaip „valstybinė tironija“ ar „invazija“ pavartojimo. Netruko atsirasti teisuolių, iškėlusių į aikštę „teisibę“: „Ką čia nusišneki, valdžia yra mūsų draugas“, - kalbėjo jie. Taip, Lietuvos demokratiškai išrinkta teisėta valdžia yra mūsų visų pasididžiavimas ir džiaugsmas ir būtent todėl privalome visapusiškai užtikrinti jos saugumą. Jeigu reikia - ginklu.

Argi taip seniai išsivadavome iš Sovietų imperijos, gynėmės nuo okupantų pastatytos diskriminacinės vietos valdžios? Ar taip seniai masiškai represuoti lietuviai, naikinta tautos inteligentija, vietinė administracija? Ar taip seniai dešimčiai dienų po kovo 11 dienos praėjus buvo išleistas TSRS prezidento įsakas, besiruošiantis artėjančiam jėgos panaudojimui numatęs: „Piliečiams, gyvenantiems Lietuvos TSR teritorijoje, per septynias dienas grąžinti vidaus reikalų organams dėl laikino saugojimo visus turimus šaunamuosius ginklus. TSRS Vidaus reikalų ministerijai, atsisakius piliečiams atiduoti tokius ginklus, užtikrinti jų poėmį“?

Ar per mažai Lietuvos istorijoje turėjome užsienio agresorių, iš vidaus diversiją atlikusių kolaborantų, į kovą prieš kuriuos tauta kilo būtent ginkluota, kai ši galimybė nebūdavo atimta? Galų gale, ar tokie skirtingi iš svetimos perspektyvos mes esame nuo bičiulės Gruzijos, visai neseniai patyrusios konkrečią mūsų rytų kaimyno karinę invaziją?

Klausimai juokingai akivaizdūs, retoriniai, bet išorės ir vidaus grėsmės – ne (reikalauja atsako?). Jos išlieka ir plinta kaip imperialistinių užmojų nenorintis atsisakyti vėžys (...). Niekada negali žinoti, į ką nusitaikys tos jėgos, kokie planai kirba jų narių galvose. Kur jau kur, bet Lietuvoje, žvelgiant geopolitiškai, tironijos argumentas išlieka guvus.

Ar verta atsisakyti namuose gesintuvo, jeigu gaisro tikimybė niekinė, tačiau sienomis ir grindimis vis dėlto teka dujos, instaliuotas elektrinis apšvietimas? O jeigu pusė kaimynų – autoritariniai rėžimai? Tas pats dėsnis, tik mažesniu masteliu, galioja ir kasdieniniams pasikėsinimams į gyvybę, apiplėšimams, užpuolimams, kurių grėsmės yra jau daug realesnės (bent jau priešpastačius aukščiau esančiai argumentacijai), nors ir kaip atkakliai suinteresuoti asmenys norėtų tai paneigti.

Tačiau atidėkime į šalį nenuovokiųjų „įžvalgas“. Kitas ir jau visiškai racionalus klausimas, dėl kurio nerimauja žmonės, yra būtent ginklų galios ar šaudmenų talpos apribojimų taikymas civilinėje apyvartoje. Tačiau stokodami sumanumo ir nutaisę vos matomą šypsenėlę jie manęs klausia: „Kad jau nesutinki su bet kokiais primetamais draudimais, tai matyt norėtum, kad būtų galimybė įsigyti atominę bombą?“.

Turbūt teko ne vienam išgirsti panašų klausimą, tarsi jis turėtų pelenais paversti bet kokius likusius ginčo objektus. Pradėkime nuo to, kad atominė bomba neturi jokios funkcijos kaip gynybinė priemonė. Ar detonavus atominį užtaisą dėl to, kad kažkas mėgina įsilaužti į mano namus ir mane užmušti, tame procese nežūtų asmuo, kurį bandau apginti – aš pats? O kur dar mano tėvai, draugai, brolis, šuo ir dar šimtai tūkstančių niekuo dėtų vilniečių?

Akivaizdu, kad naudos-pavojaus santykis yra nepriimtinas. Netyčiomis nuspaudus gaiduką, žiopliui grėstų sunkumai sėdint ateinančius kelis mėnesius arba kelionė į statybos reikmenų parduotuvę pirkti tinko. Kita vertus, per klaidą detonavus atominę bombą... Jeigu perskaitę šį atsakymą į tokį primityviai akivaizdų (bet ne visiems) klausimą jaučiatės kvailai, pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi aš, sulaukdamas panašių užklausų saujomis ir į jas atsakinėdamas rimtu veidu. Kodėl visuomenėje ne vieta tankams, naikintuvams ir bombonešiams sugalvosite jau patys, bet pusiau automatiniai šaunamieji ginklai, talpinantys daugiau, negu 10 šovinių, yra pagrįstas reikalavimas.

Jau demistifikavome ginklų „baubiškąjį“ aspektą, tačiau mano mintis buvo išdėstyta nepakankamai aiškiai. Taip, ginklai iš esmės sukurti žudyti žmonėms, tačiau nėra nei menkiausio kabliuko, leidžiančio šį faktą panaudoti pacifistinėje retorikoje, nes žudymas yra būtent tai, ką kiekvienas atsakingas pilietis norėtų ir galėtų padaryti savo ar savo šeimos užpuolikui. Tad kodėl galimybės potencialiai apsiginti priešininkai pačius ja besinaudojančiuosius prilygina žudikams?

Stovėjimas garaže nepaverčia mūsų automobiliais lygiai taip pat, kaip žudymo įrankio turėjimo faktas nepadaro masiniais naikintojais. Kiekvienas žmogus per gyvenimą eina su savo numatytais tikslais.

Nepaisant to, ar jis turi kišenėje nejudantį, negyvą ir savų kėslų neturintį ginklą, ar ne, pats turėjimo/neturėjimo faktas nesukompromituoja žmogaus siekių, o ginklas gali tapti tiktai įrankiu jo rankoje tiems siekiams įgyvendinti ir negali būti užštampuojamas „geru“ arba „blogu“, tarsi pats būtų sąmoningai pajėgus.

Todėl keista matyti po kruvinų įvykių kaltinamą plastmasės ir metalo gabalą, o ne (galbūt) moraliai degraduojančią visuomenę, sadistiškus užmojus, visuomeninio saugumo užtikrinimo nepajėgumą (kol prekybos centrai samdo ginkluotus apsaugos darbuotojus, problematiškose teritorijose vaikus saugo pistoleto raudoname fone lipdukas ant darželio paradinių durų). Jeigu patikime ginklus policijos pareigūnams, apsaugos darbuotojams, kurie pasitikėjimo ne visada verti, ir bijome ginklų dėl jų galimo žalingo panaudojimo, galbūt vertėtų sunerimti emocinio stabilumo fonu, bet ne kaltinti eigoje panaudota savarankiškai nemąstantį įrankį kaip nelaimių sąlygotoją.

Kol pistoleto paskirtis - atimti gyvybę, jį turinčio eilinio sąžiningo piliečio tikslas yra tai pritaikyti savigynoje ir su tai garantuojančiu rakandu jis elgiasi kaip su kasdieninio nešiojimo daiktu ir netampa smogiku, kaip ir stovėdami garažuose žmonės netampa automobiliais.

„Bet gerbiamas autoriau, argi beatodairiškas banditų šaudymas gali būti deramas būdas spręsti opią nusikalstamumo problemą?“, - paklausiate Jūs.

Ne, tai tėra savo prigimtinės teisės į gintį panaudojimo būdas, siekiant spręsti ne ką mažiau opią „mane dabar žudo“ problemą. Tik priėjus konsensusą ties pastarąja galima imtis spręsti kriminalinio elemento naikinimo, kalėjimų perpildymo (dėl ko bausmės iki galo neatlikusieji dažnai ankščiau išleidžiami į laisvę), narkotikų ir kitas problemas, nes kitu atveju negalėčiau šių problemų bent paviršutiniškai peržvelgti ar imtis visuomeninės iniciatyvos joms taisyti, filosofuoti apie žmogaus gyvybės atėmimo prerogatyvas. Būčiau miręs.

Tačiau visko darymas „ne nuo to galo“ pacifistų flagmanams nėra svetimas. Užtenka pažvelgti į JAV ginklų smurto problemos švelninimo pasiūlymus (kurie, beje, Konektikuto valstijoje mano nagrinėtų žudynių metu jau lokaliai galiojo dar prieš tragediją ir nebuvo pajėgūs sulaikyti blogo žmogaus nuo jo žalingų kėslų įgyvendinimo). Pirmiausia nusitaikyta į baisiai atrodančius ir militaristinę išvaizdą turinčius „šturmo“ (tikrieji šturmo ginklai civilinėje apyvartoje draužiami) ginklus („Kam tiem civiliokam jie reikalingi?“, - ir vėl neištvėręs sumurmate), nors duomenys rodo, kad tokio tipo šautuvai ginklų smurto atvejais panaudojami mažiau, negu 1 proc. visų užfiksuotų atvejų, o analogiškas draudimas panaikintas 2004 m. dėl neefektyvumo.

Didžiausią pasipiktinimą racionaliajai visuomenės daliai kelia tikrosios problemos ignoravimas – pigių, vos 100 – 150 dol. kainuojančių revolverių, „makarų“, naudotų ir perteklinių kompaktiškų mažo kalibro pistoletų, kuriuos bandito rankose išvysti galima kur kas dažniau negu sofistikuotus profesionalius karinius įrankius (ant kurių kaltė krito po šiurpių ir visiem skaudžių „pasirodymų“ kino teatre bei mokykloje 2012 m., bet kurie geriausiai funkcionuoja užsiimant savigyna), paplitimas ir prieinamumas.

Faktais pagrįsti tokių priemonių įvedimo naudą duotajam galutiniam tikslui – ginklų smurto mažinimui – neįmanoma (prisiminkime dar ir dėtuves, talpos siūlomus apribojimus, nors dėtuvei pakeisti užtenka vos sekundės). Tai neseniai pripažino ir JAV viceprezidentas Joe Biden.

Tai kas gi „gaus saugumą“? Polemiką ginklų tema galima konkretizuoti taip: tai yra kova dviejų grupių, vienos iš kurių saugumo suvokimo taikymas praktikoje kitai reiškia grėsmę. Tačiau atidžiau pažvelgus galima nesunkiai įžiūrėti vienos iš grupių loginį broką. Prieš ginklus nusistatę teigia, kad ginkluotoji publika „kažko bijo, naktį nemiega ramiai“ (kam gi tiem paranojikam ginklai dar reikalingi?). Bet realybėje jie miega gerai, žinodami, kad ėmėsi reikiamų priemonių savo ir savo šeimos saugumui garantuoti (vietoje to, kad kaip besmegenės sraigės aklai pasikliautų valdžios gynybiniu monopoliu, kaip jie drįsta!), o štai priešiškai nusiteikusieji komforto semiasi reikalaudami visų racionaliai ir atsakingai į savo saugumą žiūrinčių piliečių nusiginkluoti, nes giliai širdyje numano, kad lemiamai akimirkai atėjus vienintelė jų išeitis smurto akivaizdoje būtų gera, stipri, ilga... malda.

Taip pat nesaugiai jaustųsi ginklų mėgėjai žinodami, kad nuo šiol taps ginkluoti maldomis dėl pasipiktinimo visuomenėje, todėl ir susidaro konfrontacija. Gaila, kad ginklų savininkai siejami su pikta linkinčiais ir verčiami savo adekvačių, logiškai saugumą garantuojančių atsarginių saugos priemonų atsisakyti. Suprask, jie visi kalti ir privalo paaukoti savo prigimtinę teisę į gintį dėl to, kad pasaulyje egzistuoja nesveiki žudikai (kažkas kužda, kad žmonės turėtų norėti būti kaip tik pasiruošę atsakyti už savo saugumą dėl tos nesveikųjų grėsmės).

O prisiminkime, kad visuomenės nuginklavimas veikia tik tuos piliečius, kurie paprastai laikosi valdžios nurodymų ir savo ginklus atiduoda savo valia. Hmm...kažkas čia ne taip. A! Galbūt tai, kad ši visuomenės dalis net nėra ta problema, kurią norima spręsti – ginkluoti banditai ar pakvaišėliai?

Dar labiau gaila dėl to, kad emocinio vertinimo persmelkta tam tikra laisvei paprastai neabejingų entuziastų bendruomenė taip ir nepasipriešino ginklų nešiojimo draudimams Niujorke ir Čikagoje. Dabar šie miestai pasaulyje garsėja ne tik kvapą gniaužančomis dangoraižių panoramomis, bet ir vienais didžiausių pasaulyje nusikalstamumo rodiklių. Analogija galioja ir Anglijai, jau galinčiai girtis Europos kriminalų sostinės titulu.

Savo praeitame straipsnelyje nurodau, kodėl pašalinti ginklų iš prieinamumo tiek nusikaltėliams, tiek visiems likusiems, taip sukuriant visuotinį garantuoto saugumo burbulą, yra neįmanoma. Tai žmonija stengiasi padaryti nuo neatmenamų laikų. Niekas negali sulaikyti nesveiko iškrypėlio nuo nusikaltimo įvykdymo vien naujų įstatymų priėmimu, kurių, taip jau išeina, nusikalteliai ne visada paiso ir kurių kvankštelėję gyventojai nevisada laikosi (sunku patikėti!).

Reikia pripažinti paprastą faktą, po kurio suvokimo viskas nušvinta kitaip – pasaulyje egzistuoja blogis. Neturėdamas priėjimo prie šaunamojo ginklo, aš hipotetiškai galiu išsikviesti policijos partulį į namus kad ir dėl „buitinio konflikto“. Jam atvykus, pakviesti užeiti ir staiga smūgiuoti per pakaušį su plyta iš nugaros.

Paėmus jo tarnybinį ginklą jau geriau mokyklose prasidėtų maldos! Jeigu manote, kad šioje situacijoje ginklų kontrolė yra bereikšmė – klystate: ji iki nulio sumažina potencialių aukų savigynos galimybę. Štai čia jau galima kelti klausimą: kokia atbula turi būti visuomenė, pripažįstanti masinių žudikų išpuolių tikimybę ir tuo pat metu siekianti atimti bet kokias legalias priemones, skirtas nuo jų nusikalstamos veiklos apsiginti?

Beje, prieštaraujantys dėl mano nurodomos ginklo gynybinės paskirties gali kreiptis pasitikslinimui tiesiai į policijos pajėgas, naudojančias pistoletus darbo metu gynybai nuo trukdančiųjų įstatymų galiojimui ir tvarkai visuomenėje. O jeigu ginklai tikrai skirti „galiai pademonstruoti“ ir žudyti kitus, nustokime juoktis iš tironijos argumento ir imkimės skubių veiksmų, nes, pasirodo, mūsų gatves okupavo žaliai uniformuoti banditai, taip ir laukiantys progos mums pakenkti.

Taigi niekas nenušluostys mūsų užpakalių ir jeigu mesime į šalį optimizmą, kad blogį įmanoma sunaikinti naujais įstatymais, ir priimsime realybę, kad to blogio mes sunaikinti neesame pajėgūs, vienintelė išeitis yra prisiimti atsakomybę dėl savo saugumo į savo patikimas rankas ir pagaliau užsitikrinti tą ramų naktinį miegą, nes savo laisvių atidavimas to už mus nepadarys (tik sustiprins bloga linkinčiųjų pozicijas, nes įstatymų besilaikantys piliečiai neturės galimybės į gintį). Arba nekliudyti to siekiantiems. Stop.

„Ar tai yra raginimas mums visiem ginkluotis, snarglį tu?“- , vėl nesusivaldėte. Jokiu būdu. Rašymo tikslas – iškovoti visuomenės pritarimą ir suvokimą, kad privalo egzistuoti teisė į savigyną, jeigu žmogus nerimauja dėl saugumo ar yra prielaidos, leidžančios manyti, kad ateityje turės pagrindo jaustis nesaugus. Tuo tikslai ir apsiriboja. Net jeigu neplanuojate vykti panardyti Bahamuose, kažkaip gal būtų geriau, jeigu ta teisė niekada neišnyktų ir būtų pasiekiama prireikus?

Tarp kitko, dar dažnai pasitaikė atsiliepimuose ir pseudo-rūpestingų užklausų: „Kodėl būtinai reikia apginkluoti auką, jeigu gynyba už mus jau rūpinasi atitinkamos struktūros?“. Atsakymas paprastas – nes auka tuo metu dalyvauja situacijoje, dėl kurios ir gali vadintis auka; nes ji tuo metu yra ten. Netgi turėdami galimybę judėti šviesos greičiu policijos pareigūnai negalėtų išgelbėti nuo kulkos. Variantas „maximum“ – gavę pranešimą apie užpuolimą, jie žaibiškai atvykę susirinks įkalčius, nupaveiksluos įvykio vietą ir į maišelį padės įkelti lavoną.

Visi gerai suvokia, kad pagalbos rankos prireikus niekas jos stebuklingai skubiai neišties (tuo galima nesunkiai įsitikinti paanalizavus kad ir bet kokį namų invazijos vaizdo įrašą, jame mėginant nesėkmingai įžvelgti po lova tupintį ir pasiruošusį padėti pareigūną), o lyginant su egzistuojančiomis priemonėmis, asmens galimybės gintis yra ir taip itin ribotos, galbūt todėl pasąmoningai siekama vadinamųjų „feel good“ (gerai jaustis – liet.) emocinių priemonių - tarsi mėginama atsiriboti nuo aplinkos problemų rėkiant visomis kryptimis „uždrausti“, tai darant tikintis atsikratyti sau tenkančia atsakomybės už save dalimi ir net nesusimąstant apie realias reikmes ir galimybes bei iš to galinčias kilti pasėkmes sau ir aplinkiniams.

Galima ir reikia mūsų jėgos struktūromis remtis ir pasikliauti, bet „čia ir dabar“ momentu, kad ir kaip to nenorėtų pripažinti, kiekvienas yra atsakingas už savo sveikatos, turto ir šeimos išsaugojimą, o šioje visatos dimensijoje policija Jus pasieks per 4 – 10 minučių (darykime prielaidą, kad tokia galimybę visų pirma bus).

Žmogaus teisės gintis atėmimas yra viso labo apsaugos už jį garantija, kurios niekas kitas nėra pajėgus užtikrinti ir todėl nepasiryžęs laiduoti. Jeigu su šiomis kasdieniame gyvenime sau tenkančiomis pareigomis nesutinkate, ką, beje, man teko pastebėti, užduokite sau klausimą: ar pastarųjų šaudymų metu aplinkinėse teritorijose patruliavę policininkai turėtų būti nuteisti laisvės atėmimo bausme už talkininkavimą žmogžudystėje, nes laiku nesustabdė žudikų (jeigu jau tai jų atsakomybė, o ne aukų)? Atsakymas tolimesnių paaiškinimų nebereikalauja.

Didžiausio išgirsto absurdo apdovanojimų prizas tiesiog privalo atitekti ne itin aplinkoje susiorientavusiam žmogeliui, kurio priekaištas skambėjo daugmaž taip: „Totalitaristiniuose rėžimuose (aišku rašoma „praeityje“) ginklų civilinėje apyvartoje nebuvo, tai niekas ir nesišaudė tarpusavyje kaip gyvuliai“.

Neišvengiamai dar pridėta papildomų pamąstymų apie šaunią darbo liaudies praeitį ir graudinančiu tonu apibūdinamas tolumoje stūksantis nuliūdęs kaži kokios tai mitologinio folkloro būtybės - lianzbergo - sugriautas kolūkis, bet tai jau kita tema.

Ką gi, pasiduodu - tikrai niekas mokyklinukų nešaudė. Darydavo, tiesa, paprasčiau. Anksti ryte pasibelsdavo į duris SS majoras, žiū, gal ir koks stribas/enkavedistas, jeigu kontekstui pasislinksime labiau į rytus (...). Kas beliks žmogeliui, sėdi ir važiuoji, juk galimybių priešintis, gintis nėra (žinau, žinau, užtat mokyklose iškrypėliai neturėjo iš ko šaudyti).

Pacifi-protekcionistinė propaganda dabar kaip niekad stipri, todėl privalome išlikti budrūs. Klastingoms kairiosioms jėgoms po truputį pavyksta įtikinti visuomenę, kad, norint išvengti smurto, privalu nuginkluoti eilinius įstatymų besilaikančius ir šiek tiek patriotiškiau nusiteikusius piliečius, kurie jokių nusikaltimų nepadarė, o jau greičiau atvirkščiai – padėjo išvengti.

Kol pasaulinės tendencijos neatsivijo mūsų - skaitykime, protaukime, kalbėkime ir supraskime, kad teisės, kuriomis nesinaudojama ir kurios nėra aktyviai ginamos, ankščiau ar vėliau iškeliauja, o savo prigimtinės laisvės į savigyną atidavimas mūsų saugesniais nepadaro. Prisiminkime ir šalies vadovės Dalios Grybauskaitės linkėjimą Vasario 16-osios proga, galimai įkvėptą Benjamino Franklino garsiosios citatos („Tas, kuris laisvę iškeičia į saugumą, nevertas nei vieno, nei kito“) – nemainyti laisvės (mūsų atveju – ginklo nuosavybės laivės) į trumpalaikę naudą, ypač kai nauda, pridurčiau, kelia abejonių. Bus stipresnė Lietuva.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!