1988 metais pradėjęs savo kelionę, policininkas išgelbėjo visą dangoraižį nuo siaubingų teroristų kėslų, po dvejų metų turėjo kovoti su banditais dėl oro uosto saugumo, o 1995 metais sustabdė pavojingą priešą ir tuo pačiu apsaugojo miestą. Po trečios dalies pasirodymo veiksmo filmų gerbėjai turėjo net dvylika metų laukti herojaus sugrįžimo, o visai naujomis spalvomis pristatyta ketvirta juosta pakerėjo dar daugiau žmonių.
Šį sykį kūrėjai neapsiribojo vien Amerika, todėl naujus veikėjo nuotykius perkėlė į Rusiją, kur ir vyksta pagrindinis filmo veiksmas. Padėti įgyvendinti naują Makleino užduotį pasiruošė režisierius Johnas Mooras, kuris 2008 metais ne itin sėkmingai į didžiuosius ekranus perkėlė istoriją apie kompiuterinių žaidimų herojų „Maksą Peiną“, tačiau vis dėlto turi gana nemažą patirtį veiksmo žanre. „Už priešo linijos“, „Fenikso skrydžio“ ir „Lemties ženklo 666“ kūrėjas pristato patį svarbiausią savo karjeros darbą bei kviečia visus veiksmo filmų gerbėjus dar kartą pasiruošti Džono Makleino sugrįžimui į didžiuosius ekranus.
Apie ką mes čia...
Išgelbėjęs Ameriką po nuožmaus hakerių išpuolio, Džonas Makleinas keliauja į Rusiją. Šį sykį nusipelnęs policininkas susivienija su savo sūnumi, žengiančiu tėvo pėdomis. Džekas Makleinas irgi dirba teisėsaugoje ir šiuo metu yra slaptoje misijoje Maskvoje. Vyrai kartu stoja prieš iki šiol dar nematytą priešą bei visais įmanomais būdais pasistengs išgelbėti pasaulį, kuriam gresia siaubingas pavojus, todėl žmonijos ateitis - tik Makleinų rankose.
Kūrinio vidus
Veiksmo žanro etalonas, brutali ir kartu šmaikšti veiksmo filmų serija su kiekviena nauja dalimi transformuojasi. Keičiantis pasaulio tendencijoms, kūrėjai serijoje pristato vis naujoviškesnius manevrus. Pirmoji dalis buvo labiausiai priartinta prie realybės, o ir tema vis dėlto nebuvo tokia sena. Būtent po šio filmo pasirodymo kine prasidėjo bumas apie įkaitus ir jų gelbėjimą.
Antras filmas sukurtas pagal tas pačias taisykles, tačiau jau su didesniu plotu herojui pasireikšti. Išgelbėjęs oro uostą Makleinas visgi nenusiramina. Trečiai juostai panaudotas visas miestas.
Įdomu, jog su kiekviena dalimi Džonas turi gelbėti vis didesnę teritoriją. Kiekviename filme jaučiama pagrindinio herojaus evoliucija – vis sunkesnės užduotys jam leidžia atskleisti vis naujesnius sugebėjus kartu džiuginant filmų serijos gerbėjus. Vis dėlto nesugalvodami nieko naujo, kūrėjai ketverius metus laukė ir pristatė geriausią po pirmos dalies filmą. Juosta buvo susukta iš daugelio detalių. Iki pat galo buvo išlaikoma intriga, o kartu ir veiksmas pateikiamas žymiai brutaliau, efektingiau, greičiau.
Ketvirtas filmas, be abejo, tapo vienu įdomiausių daugelio metų žanro stebuklų, o kartu ir supažindino jaunus kino mėgėjus su klasikiniu personažu. Penktam ir vis dėlto ne paskutiniam legendinio policininko manevrui pristatomas gana silpnas scenarijus. Suprantama, jog po ankstesnės dalies sėkmės būtų sunku nauju filmu perspjauti jos poveikį žiūrovų akyse, tačiau visgi net ir senosios mokyklos stiliaus filmui tai per banalus bandymas.
Reikia pripažinti tik vieną – šie metai yra išskirtiniai būtent senosios mokyklos veiksmo herojams. Arnoldui Schwarzennegeriui grįžus į kiną su „Paskutiniąją tvirtovę“ bei Sylvesterui Stallonei - su „Šūviu į galvą“, šiais metais labiausiai laukiamas yra būtent Briusas Willisas su penktuoju „Kietu riešutėliu“.
Filmas yra pilnas didelių klaidų, štampų, o svarbiausia – netikslumų. Pradedant analizuoti labiausiai plika akimi įžiūrimus siužetinės linijos liapsusus reikia pasakyti, jog laikai pasikeitė, kūrėjai vis dėlto turi didesnes galimybes pasireikšti, tačiau šiame filme nesimato progreso. Vis labiau ir labiau kino studijos ir jų prodiuseriai bando angažuoti temas, vykstančias Rusijos teritorijoje. Gana puikus bandymas pasipelnyti iš vienos svarbiausių Holivudui teritorijų.
Visu pirma, veiksmas vyksta Maskvoje. Gal ir puikus bandymas šį kartą neapsiriboti vien tik Amerika, o leisti Makleinui padaryti tvarką šalyje, su kuria santykiai visada buvo įtempti, tačiau filmuodami Vengrijoje Rusijos sostinės gatves kūrėjai tikriausiai nebuvo susipažinę su pačia Rusija. Gatvės nevalytos, lyg po kokio kataklizmo. Nejaugi iki šių dienų amerikiečių akyse išliko buvusios Tarybų Sąjungos vaizdas. Parodomas visiškai neišsivysčiusios šalies fonas, kuriame dominuoja vien tik purvas. Reikia padėkoti nors dėl to, jog ekrane nepasirodo meškos ant vienaračio su balalaika letenose.
Visų antra, čia nėra devintas dešimtmetis ir galima buvo pasamdyti rusakalbius žmones, o ne vengrus, kurie vos ištaria rusiškus žodžius. Nėra jokio autentiškumo, fone tik kartais pasirodo svarbios sostinės vietovės, bet ir tai akimirksniu dingsta. Bent prisiminkime nuostabiai pateiktą 2011 metų „Neįmanomą misiją 4: Šmėklos protokolas“ ir kaip ten meistriškai atkurta Rusijos atmosfera.
Neapgalvotas šalies pateikimas yra didžiausia viso projekto klaida. Maloniausias viso filmo momentas – nenuilstantis vienoje vietoje veiksmas. Daug gaudynių bei brutalių susidūrimų. Filmas būtent su šia detale neatsilieka nuo kitų dalių, tačiau jo turinys, kaip bebūtų liūdna, yra labai skurdus. Neįpusėjus veiksmui nelieka jokios didesnės intrigos, o ir siužetinė linija papasakota labai paprastai.
Vienas iš didžiausių nesusipratimų - pagrindinis juostos blogietis. Jame nepastebima jokios charizmos, visiškai pilkas personažas. Neapsieita ir be vienos svarbiausių juostos sudėtinių dalių – humoro. Kaip ir anksčiau, Makleinas pasako daug šmaikščių ir įsimintinų frazių, dialogai tarp jo ir sūnaus irgi verčia nusišypsoti, bet labiausiai džiugu, jog galime išgirsti jo lupomis ištartą legendinę frazę: „Yippee ki-yay, motherfucker!“. Filmas prasideda labai greitai, bet labai greitai ir pasibaigia. Tai vis dėlto pati trumpiausia dalis, nelaikanti įtampioje žiūrovo taip, kaip norėtųsi, o kartu ir silpniausias serijos filmas, neišlaikantis to lygio, kuris buvo išgautas ketvirtoje dalyje.
Techninės pusės ypatumai
Peržiūros metu kas kartą ateina nemalonus jausmas dėl studijos duotų resursų įgyvendinti šį naują projektą. Kadruose nesijaučia didybės, kaip tai buvo 2007 metų juostoje. Šį kartą Džonas Makleinas ekrane pasirodo kokybiškai, bet kukliai. Filmas kupinas efektingų sprogimų bei vizualių efektų, kurie nors ir nusileidžia ketvirtai daliai, bet vis dėlto atrodo smagiai. Niūresnės spalvos, dekoracijos bei aplinka irgi parinkta neblogai, jaučiamas visos siužetinės linijos eigos dramatizmas. Garso takelis irgi prisideda prie atmosferos.
Visą filmų seriją lydinti Bethoveno „Devintoji simfonija“, staigūs ir taiklūs muzikiniai kūriniai atmosferai pagardinti yra puiki „vinis“ projektui. Efektingesnis tėvo ir sūnaus pasirodymas pateikiamas ir dėka juostos operatoriaus. Geri ir gana įsimintinai parinkti kameros rakursai padeda labiau pasigrožėti kokybišku veiksmu. Vis dėlto techninė pusė, nors ir yra skurdesnė nei praeito filmo, tačiau išlaiko tą nenuilstamo veiksmo „Kieto riešutėlio“ stilių.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nepakeičiamas serijos aktorius Briusas Willisas dar sykį tampa policininku bei vėl įkūnija savo patį žinomiausią karjeroje personažą. Kaip bebūtų gaila, bet kiekvienoje scenoje jaučiamas jo senyvas amžius, todėl kūrėjai matyt ruošia Džonui Makleinui ne tik pagalbininką sūnaus personaže, bet ir gerą pakaitalą. Smagu ekrane matyti kultinį kino veikėją, bet vis dėlto šį sykį jis nėra gerai iki galo išdirbtas. Pačiam Willisui kartais nuobodu, o tai matosi kai kuriuose filmo vietose. Į pagalbą tėvui ateina ne ką brutalesnis sūnus. Aktorius Jai Courney visų pirma neturi tokios charizmos kaip Briusas, o visų antra, jo personažas visiškai nėra įdomus. Tiesiog maišosi po kojomis Briusui ir tiek.
Ekrane netrūksta ir gražiosios lyties atstovių. Pagrindinį moters vaidmenį atlieką rusų gražuolė, aktorė ir modelis Julija Snigir. Smagu matyti, jog ir rusų aktoriai prasimuša sau kelią į Holivudą. Labai seksualus pasirodymas filme. Kuklesnį vaidmenį gauna praeitoje dalyje Makleino dukrą suvaidinusi aktorė Mary Elizabeth Winstead. Radivoje Bukvicius antagonisto vaidmenyje nesižiūri. Nepastebima jokios charizmos, o tuo labiau aktorinių sugebėjimų. Visgi didžiausios ovacijos vėl atitenka Briusui Willsui, kuris ir vienas tempia ant savo pečių visą filmą.
Verdiktas
„Kietas riešutėlis. Puiki diena mirti“ – tai pats neįsimintiniausias serijos filmas, kuris nusileidžia visoms ankstesnėms dalims, bet dėka puikaus ir nenuilstančio veiksmo, šmaikštaus humoro, kultinių frazių, šis filmas sugeba bent išbristi iš antrarūšių juostų šešėlio.
Liūdnas vaizdas žiūrėti į senstantį pagrindinį personažo atlikėją, o kartu - prastokas legendinio policininko pasirodymas viso pasaulio ekranuose švenčiant dvidešimt penkerių metų jubiliejų vis dėlto duoda vilties, jog prie šeštos ir paskutinės dalies kūrėjai rimčiau pasidarbuos ir Džonas Makleinas galės išdidžiai su pakelta galva pasitraukti iš kino ekranų, ko mes pasigedome šiame filme.