Draudimais ir anksčiau, ir ypač šiais laikais neįmanoma pasiekti ko nors pozityvaus. Ypač, kai žmonės verčiami atsisakyti savo savasties, kuo iš tikro kiekvienam yra jo gimtoji kalba - visai nesvarbu, kiek keistas vienos kalbos dialektas ar atskira kalba tai būtų.

Sakau, gal geriau oficialiai paskelbti žemaičių, dzūkų ir kitų lietuvių kalbos dialektų draudimą - gal taip sulauktume naujos jų suklestėjimo bangos?

Šiuo metu gyvendama Vokietijos ir Belgijos pasienyje kasdien galiu puikiai stebėti, kaip tai yra sutvarkyta nedidelėje vokiškai kalbančioje Belgijos dalelėje.

Belgija turi tris oficialias kalbas: prancūzų, olandų ir vokiečių. Pastaroji čia užima labai mažą, bet vis dėlto tam tikrą vietą šalies gyvenime. Federalinė Belgijos karalystės sąranga šiaip pašaliečiui yra gan sudėtingas dalykas. Neaiškinsiu jos, išskyrus tai, kad vokiškai kalbanti teritorija administraciniu požiūriu yra pavaldi ir prancūzakalbei valstybės daliai Valonijai.

Kalbantieji vokiškai užima viso labo tik 2 proc. Belgijos teritorijos ir tesudaro 0,7 proc. jos gyventojų, bet kartu yra atskiru politiniu vienetu, kuriuo pirmiausia yra įgyvendinama jo kultūrinė ir kalbinė autonomija. Vokiečių kalba dominuoja visur - gatvėse, mokyklose, savivaldos institucijose... Vokiškai arba dvikalbiai (su antrąja prancūzų kalba) užrašyti gyvenviečių pavadinimai.

Laiškai iš savivaldybių ateina parašyti tik vokiškai arba antroje lapo pusėje dar ir prancūziškai. Teismai posėdžiauja vokiškai. Mokyklose antrosios kalbos - prancūzų - pradedama mokyti nuo antros klasės, bet, sakyčiau, nepersistengiant. Sava spauda, radijas, televizija, teatras, knygų leidyba. O kur dar atitinkama didžiosios kaimynės Vokietijos kultūrinė ir buitinė pasiūla...

Bet nebandyk vokiškai kalbančiojo čia pavadinti vokiečiu. „Aš esu belgas“, - tuoj pat mandagiai, bet pabrėžtinai pataisys. Nesvarbu, kad istoriškai šios teritorijos Belgijai atiteko tik Versalio sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo. Netgi daugiau - tuo metu, kai olandiškai kalbantys flamandai kuris laikas garsėja savo separatistinėmis idėjomis, vokiškai kalbantys belgai patys sako tvirtai išliekantys tikriausiais federalinės Belgijos patriotais. O jeigu vis dėlto Belgijai ir būtų kada lemta subirti, jiems nė mintis nekyla bandyti grįžti į Vokietijos glėbį.

Jei ką, geriau prie Liuksemburgo kaip nors. Jau dabar, ypač jaunimas, puikiai įvaldęs visas tris Belgijos ir dar anglų arba ispanų kalbas, yra graibstomi tarptautinių darbdavių Briuselyje, Liuksembuge ir kitur, užima įvairias pozicijas Europos Sąjungos institucijose.
Gal lietuviai irgi bijo, kad Lietuvos lenkai - va, ims ir įgis per daug pranašumų?

Reikėtų ne drausti, o patiems daugiau kalbų mokytis, - toks būtų mano receptas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!