Tikriausiai daugeliui teko girdėti pasaulyje besiformuojančią nuomonę, gal netgi ideologiją, jog viengungiai yra mūsų ekonomikos variklis? Taip, metamorfozės keičia ir mūsų socialinę aplinką, vertybes, požiūrį ir nesunkiai griauna senąją tvarką bei stato naujo, tobulesnio, individualesnio pasaulio pamatus.
Besikeičiančioje visuomenėje, keičiamės ir mes, ir mūsų aplinka. Tačiau juk turi būti kažkas, kas yra laikui nepavaldus? Tai yra jausmai, kurie tokie pat būdavo prieš kelis tūkstančius metų, yra šiandien, ir bus po begalės metų. Juk keičiasi tik jausmų išraiškos priemonės, tačiau ne patys jausmai.
Įsivaizduokime grojimą smuiku. Tikriausiai visi iš mūsų sugebėtų išgauti garsus, liesdami stygas stryku. Tačiau kiek iš mūsų galėtų atlikti darniai skambantį kūrinį žvelgdami į natas? Tai jau yra profesionalų darbas ir tą mes puikiai suprantame.
Paraleliai aprašytai situacijai galima įsivaizduoti ir mūsų jausmus. Juk žmonės norėdami kuo efektyviau valdyti savo pyktį, pašalinti stresą sukeliančius elementus ir lavinti emocinį intelektą, skiria tam laiko. Kam užtenka tiesiog geriau suprasti savo jausmus, kam prireikia keleto knygų, o kam ir specialistų pagalbos. Bet apie kraštutinumus šiek tiek vėliau.
Meilė. Taip, tai yra jausmas, bet ar su juo irgi galima dirbti ir jį lavinti? Daugelis dabar atsakys, kad tai juk jausmas, kuris turi priversti tave lengvai pakvaišti bei kitaip matyti pasaulį ir tai atsitinka natūraliai. Jeigu Jūs irgi taip manote, tai prašau toliau nebeskaityti, nes tiesiog įsižeisite – šis tekstas apie Jus. O jeigu manote, kad meilę galima lavinti didinant partnerių skaičių, šis tekstas tikrai ne Jums.
Pasak psichologo Erich Fromm, meilė yra tarsi amatas, kurį norėdami įsisavinti, mes privalome tam skirti nemažai pastangų. Visų pirma tikroji meilė yra tikrai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, ką reiktų paprasčiau vadinti tiesiog padidėjusiu seksualiniu apetitu kažkurio individo atžvilgiu, o abiejų partnerių darbu su savimi ir artimu žmogumi pasiektas rezultatas. Tiems, kam sekasi, profesionalais šioje srityje tampa po keleto mėnesių, o tie, kam sekasi prastai, jau po pirmųjų skyrybų sapalioja, kad viskas yra blogai ir priešingos lyties atstovais tiesiog nusivilia.
Dažniausiai tie meilės iš pirmo žvilgsnio simptomai įprastai baigiasi po keleto mėnesių, kai poroje baigiasi meilužių periodas ir ateina metas arba kruopščiam santykių formavimo darbui, arba skyryboms. Dažniausiai taip atsitikus mes galvojame, kad tai ne mūsų žmogus ir ieškome kito subjekto, kuris galės mums perduoti meilės iš pirmo žvilgsnio virusą.
„Man 30-imt ir aš vis dar tikiu princais!“ - iš dalies tai atsakymas moterims į jų klausimą, kodėl jos vis dar vienišos, kai joms sueina 30 metų. Suprantama, kad kalbama apie tas, kurios skundžiasi tokia padėtimi ir iš dalies kaltina dėl to vyrus, bet neapeliuojama čia į moteris, kurios yra savo gyvenimo šeimininkės ir būdamos tokių metų (nors ir vienišos) turi begalę gerbėjų ir tik nuo jų pačių priklausys, kada jos susisuks šeimyninį lizdą.
Tas princas - tai simbolis tų kvailų tikėjimų ir svajonių, jog meilė turi būti likimo duota ir jeigu aš vis dar vieniša, tai tik todėl, kad nesutikau sau skirtojo. Dar absurdiškesnį ir kvailesnį princą galime išvysti nekaltų vienišų merginų vizijose. Kad nepretenduotume į fenomeną, tarkime, kad ta nekaltoji yra kokių 27 metų. Ar Jums neteko girdėti tokių metų merginų vis dar kalbant apie savo svajonių vyrą, kuris labai dažnai yra garsus ir gražus sportininkas, dar dažniau už jas vyresnis ir dar dažniau toks puikus, kad minėtų merginų iš visų pulko gražuolių tikrai neišskirtų?
Suprantama, kad tokios merginos vyrams kelia aukščiausius reikalavimus ir tiki ta dieviška meile, kuri prilygsta nekaltos graikų mergelės meilei Olimpo kalno dievui, laukiančiam, kol ši jam bus paaukota. Vyrai, jeigu Jūs nesugebate svaidytis žaibais, dangumi skrieti auksine karieta su žirgais, šios merginos ne Jūsų nosiai.
Kas čia nutinka su tomis merginomis ir kur slypi to šaknys? Tikriausiai ta pačia meile iš pirmo žvilgsnio esame visi tikėję, kai buvome dar jauni moksleiviai ir tas sindromas netgi pasireikšdavo pirmosios draugystės pradžioje. Tačiau, kai draugystė pereina į intymius santykius, meilė krenta nuo dieviškosios pašvaistės į kasdienio gyvenimo artumus. Štai čia ir įvyksta tai, kad meilė tampa kur kas paprastesnis, žemiškesnis, gal net vulgaresnis jausmas.
Merginos, nepatyrusios tų kūniškų malonumų, kurie meilę tiesiog supaprastina, ir toliau dėliojasi savo Apolono paveikslą bei planus apie dangiškus jausmus. Tad lieka tik kelios išeitys. Dvi iš jų: arba leisti vyresnėms merginoms ir toliau lipti į savo dramblio kaulo bokštą ir iš jo žvelgti į vyrus, arba iškelti jas iš ten ir padėti ieškoti žemiškesnių princų.
Ir pabaigai. Vis labiau medicinai žengiant į priekį ir mus stebinant pasiekimais, gal pagaliau bus surastas vienišumo genas, kurį pašalinus baigsis daugelio iš mūsų kančios. Tik kyla klausimas, ar šis genas turėtų būti surastas širdyje ar smegenyse?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!