Pradėjus kalbą apie lėšų vaikų studijoms sukaupimą iškart iškylą keli klausimai: kaip, kiek ilgai, po kiek ir kodėl? Tad šiandien, šalia kiekvieno iš jų suraitysime atsakymą, kad ta anksčiau minėto miško tamsa pagaliau išsisklaidytų.
Pradėsim nuo klausimo „kaip“. Visų pirma norėčiau apžvelgti dabartinę situaciją lietuviškose finansų institucijose, į kurių sąskaitas ilgamečiam poilsiui ir augimui dažnokai atgula vaikų studijų kaupimui skirti pinigai. Iš patirties banke galiu pasakyti, jog pats paprasčiausias būdas - vaiko indėlis. Tokią paslaugą siūlo bent trys Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, kiti tokios paslaugos bent jau savo interneto tinklapiuose nereklamuoja.
Šitokio metodo esmė paprasta - atsidarote indėlio sąskaitą savo vardu, tačiau vaiko naudai, padedate norimą sumą (pradinė indėlio suma negali būti mažesnė, nei konkretaus banko nustatyta minimali indėlio suma), o po to savo nuožiūra jį galite papildyti. Įdomu ir tai, jog kai kurie bankai sumoka dalį palūkanų netgi tokį indėlį nutraukus.
Apie tai šiame sprendime taip pat buvo pagalvota, kadangi atsižvelgus į investavimo periodą, strategija keičiama: pradžioje investuojama į rizikingiausias, tačiau daugiausiai augimo galinčias atnešti priemones, vėliau rizika mažinama, o galiausiai investuojama į žemiausios rizikos vyriausybių obligacijas. Reiktų paminėti dar ir tai, jog, jei sutarties laikysitės bent 10 metų, o vaikas atsiims pinigus nesulaukęs 26 metų, tuomet bus galima pasinaudoti mokesčių lengvata ir susigrąžinti 15 proc. nuo sumokėtų įmokų.
Tiesa, bankas prognozuoja, jog tokia programa atneštų vidutinę 6 proc. metinę grąžą. Žinant, jog investicinių fondų bei akcijų grąža ilguoju laikotarpiu gali siekti 12 proc., galima rinktis ir šį investicinį kelią, tačiau prieš tai reiktų įvertinti su tokiu sprendimu susijusią riziką.
„Kiek ilgai“ dalis - pati paprasčiausia, nes kaupti reikia nuo vaiko gimimo iki tol, kol sukaks bent 18 metų. Viskas paprasta - kuo vėliau pradėsime, tuo daugiau kas mėnesį teks atsidėti, o tokių įmokų skausmas tikrai bus didesnis, nei trumpalaikis malonumas, kurį suteiks pinigai, kuriuos išleisime per, sakysim, pirmus penkerius vaiko gyvenimo metus, užuot sistemingai taupę jo ateičiai.
Dažnam atrasti kelią taupymo vaikų ateičiai labirinte trukdo ir sumos, kurią kas mėnesį reikia atidėti, miražas. Remiantis prie aukščiau minėto vieno iš skandinaviškų bankų siūlomo sprendimo pridėta skaičiuokle, jei kiekvieną mėnesį skirsime po 100 litų, tai su vidutine 6 proc. metine grąža po 17 metų susikaups 29.285 litai, arba 3.660,63 lito vienam semestrui.
Jei manote, kad tokios sumos, atsižvelgus į infliaciją, po 18 metų nepakaks, galite skirti didesnę sumą arba pinigus įdarbinti į didesnio pelningumo akcijas ar investicinį fondą. Bet kuriuo atveju, geriau 3.660,63 lito per semestrą nei nulis.
Pirmas dalykas, ką mes galime padaryti - kuo mažiau perkrauti savo patirtį emocijomis bei nustoti ieškoti kaltų. Orientacija į kaltojo paieškas naudos duoda mažai, nes, kad ir surasim tą kaltąjį, būsim iššvaistę daug laiko ir patyrę neigiamų emocijų. Jei orientuosimės į sprendimus, tokiu atveju bus daug lengviau blaiviai įvertinti padėtį ir atsakyti į klausimą „ką šioje situacijoje galiu pakeisti, kaip ją galiu pataisyti?“.
Vyresni žmonės labai dažnai atlieka monospektaklį - „O mano laikais buvo...“. Vietoj kaltinimo, aistringo aiškinimosi ar beprasmio įrodinėjimo apie kartų ir situacijų skirtumus aš tiesiog suprantu, kad tie žmonės gyveno tokį gyvenimą, matė tokius pavyzdžius ir todėl mąsto būtent taip. Kas žino, jei būtume jų kailyje, galbūt mąstytume lygiai taip pat?
Galime padaryti ir daugiau. Atrodo, kas čia tas 100 ar 200 litų, kai tu ramia širdimi žinai, jog tavo vaiko bent baziniai studijų poreikiai bus patenkinti. Savaime suprantama, kad vien faktas, jog vaikas studijuos dar neįžiebia jam ateities švyturio, tačiau tai gerokai padidina jo gyvenimiškos patirties bagažą bei suteikia įgūdžių, kurių reikės žingsniuojant gyvenimo keliais ir klystkeliais.
Širdies ramybę dar labiau užtikrins ir "7 žingsnių į finansinę laisvę" programa, tačiau su viena sąlyga - jei jos laikysitės.
Šis etapas įdomus ir tuo, jog prieš savaitę aprašytą ketvirtąjį žingsnį (15 proc. pajamų ilgalaikiam taupymui), kaupimą vaikų studijoms ir po savaitės aptariamą priešpaskutinį šios programos žingsnį (anksčiau grąžinti būsto paskolą) reikia žengti vienu metu bei viena koja. Tikiu, jog palikus į dar gilesnį skolų liūną tempusius vartojimo įsipareigojimus užmaršty bei sukaupus 3-6 mėnesių išlaidų rezervą šiuos žingsnius žengti yra gerokai paprasčiau, o tie pradžioje užklupę sunkumai dabar atrodo tokie menkučiai.
Mano patirtis: savo vaikų dar neturiu, o ir prieš tapdamas studentu kraičio mokslams negavau, todėl pinigus studijoms teko užsidirbti savo galva. Iš vienos pusės, būtų buvę geriau, jei žinios apie taupymą vaikų studijoms būtų pasiekusios mano tėvų ausis man gimus ir jie būtų ėmęsi veiksmų. Iš kitos pusės, galiu pasidžiaugti, kad dirbdamas man patinkantį protinį darbą (kompiuterinė grafika, dizainas, internetinių puslapių priežiūra) galėjau studijų metais save pilnai išlaikyti, be to, gavau stipendiją ir nemokėjau už mokslą.
Vis dėlto, yra ir tokių, kuriems pasisekė mažiau bei kurie turėjo studijas derinti ne tik su linksmybėmis, bet ir su darbu. Toks modelis gal ir suteikia trumpalaikį finansinį imunitetą, tačiau dėl to nukenčia pačios studijos. Moksleivio ar studento mokykloje niekas nemokė, kaip paskirstyti prioritetus tarp veiklų, taigi, dėl tokio derinimo tiek dirbama, tiek mokomasi prabėgomis. Todėl nuoširdžiai linkiu kiekvienai jaunai šeimai pagalvoti apie savo vaikų ateitį bei padėti tam pamatus jau dabar!