Tačiau kai tėčiai ir mamos (vis dar dažniau tėčiai) eina susirinkti savo atžalų po kelias valandas trukusių keturmečių – šešiamečių linksmybių, jų laukia nemalonus nesusipratimas: standartinio sovietinio daugiabučio laiptinėje guli žmogus. Girtutėlis vyras. Kietai miega. Tenka visai šalia jo , gulinčio ir dvokiančio, praeiti pro šalį ir atsakinėti į nepatogius vaikų klausimus, kurių paprastai tėvai nelabai nori girdėti. Baisiai nemalonu.
Mano skambutis policijai: „Laiptinėje guli girtas žmogus“. Kitapus laido: „Taaaip, atvažiuosim“. Valanda, antra, trečia – policijos nėra. Žmogus pabunda ir išeina. Neilgam. Tą pačią naktį grįžta.
Grįžta ir kitą dieną. Ir naktį. Neįgalus, ramentais besinaudojantis žmogus nebegirtas. Ir netgi visi laiptinėje žino, kad tai viename iš butų gyvenančios moteriškės vyras: gal esamas, gal buvęs...
Bandau su juo kalbėtis ištaikiusi akimirką, kuomet jis blaivus ramiai sau rūko laiptinėje. Žmogus sako, kad aš jo nesuprantanti, kad aš negalinti suvokti jo beviltiško gyvenimo (sunku būtų ginčytis), kad į nakvynės namus jis nevažiuosiąs ir taškas. Griežtai paprašau nerūkyti ir negirtauti laiptinėje. Jis vėl kartoja, kad aš nieko nesuprantu. Ir man tai skamba labai panašiai į tiesą.
Supratusi, kad policijai neįdomi mūsų laiptinės gyventojo situacija daro neigiamą įtaką mano psichikos sveikatą, ėmiausi ieškoti seniūnijoje dirbančio socialinio darbuotojo. Google gana greitai nurodė telefono numerį. Mano nuostabai, paskambinus iškart atsiliepė būtent ta socialinė darbuotoja, kuri žinojo savo klientą – mūsų laiptinės gyventoją. Man net kvapą užgniaužė: situacija žinoma, vadinasi, darbas vyksta!
Pokalbis pasisuko įdomiai. Ji manęs paklausė vardo, pavardės, telefono numerio. Paklausus, kam to reikia, man paaiškino, kad prireikus norėtų į mane kreiptis informacijos. Na, tebūnie, galiu pabūti ir informatore, juk reikia padėti socialiniams darbuotojams, žinau, kad jiems sunku: jie turi daug klientų ir mažai programų, kur juos gali nukreipti.
Galų gale socialinė darbuotoja man pataria, kad galima vežti į nakvynės namus, netgi tarnyba atvyksta pasiimti (įprastinėmis darbo valandomis), bet tik benamiams sutikus ten vykti. Deja, šiuo atveju man pasirodo kiek sudėtinga jį įkalbinėti vykti ir dar daryti tai darbo metu.
Pokalbis krypsta vis įdomiau. Manęs paklausia, ar jį išvariusi jo žmona. Na, tiek informuoti net labai norėdama negaliu, nes to aš paprasčiausiai nežinau. Nustebino pašnekovės reakcija: „Tai kokia ji moteris? Tai priima, tai išvaro...“. Nutilau. Nevalingai ėmiau galvoti, kokia gi ji moteris. Nieko nesugalvojau. Tada mane pakirto kitas klausimas: „O ar ji nepilnamečių vaikų turi?“. Labai greitai stengiausi suprasti, kaip tai susiję. To dar nesupratusi pasakiau, kad lyg ir turi. Pašnekovė mane toliau guldė ant menčių: „Tai kokį ji pavyzdį rodo savo vaikams taip besielgdama su jų tėvu?“.
Mano minčių eiga buvo maždaug tokia: jeigu toji kaimynė turi vaikų, o jos vyras girtas miega laiptinėje, tai nebūtinai reiškia, kad tas vyras yra tų vaikų tėvas. Kita vertus, jeigu ši socialinė darbuotoja dirba su visa šeima, tikėtina, kad ji žino, kaip jie susiję giminystės ir kraujo ryšiais. Tačiau tokiu atveju ji manęs neklausinėtų, ar ta kaimynė turinti nepilnamečių vaikų. O tai pala...O kaip tai susiję su ta situacija, kad žmogus bendroje daugiabučio erdvėje geria, miega ir visaip kitaip gyvena?
Kažkodėl intuityviai nebenorėjau būti šios darbuotojos informatore. Ko gero, neprireiks. Sekanti jos frazė susitiko su daugeliu policijos pareigūnų ištartų frazių ir sustiprino mano bejėgiškumą: „Na, paskambinkite po Naujųjų Metų, jeigu niekas nesikeis. Grįšiu iš atostogų – reikės kažką galvoti, gal apsaugotą būstą jam surasti“.
„O yra tokia apsaugoto būsto programa?“, - dar griebiausi už vilties šiaudo, kad yra sistema, į kurią galima atsiremti. Ji teatsakė tiksliai nežinanti, pasidomėsianti. „Tačiau, matote, jeigu jis turėtų psichikos negalią, - sako ji, - galėtų atsidurti socialinės globos įstaigoje, o dabar neįgalus žmogus vaikštantis su ramentais – nežinia“.
Mane apima derealizacijos pojūtis. Institucinė globa – kuri turi išnykti mūsų šalyje tokia, kaip dabar egzistuoja, ir turi būti iš esmės pakeista didinant bendruomeninių paslaugų pasiūlą – yra kotiruojama kaip geriausiai išsprendžianti problemą. Nėra žmogaus – nėra problemos. O tų, kurie gyvena anapus globos institucijų tvorų, ir nėra.
Nėra Lietuvoje apie 6000 asmenų su proto ir psichikos negalia, nėra ir daugiau nei 7000 kūdikių ir vaikų, gyvenančių įvairiose įstaigose. Vidutinės suaugusiųjų socialinės globos namų išlaidos, tenkančios vienam šių namų gyventojui per mėnesį 2011 metais buvo 1761,6 Lt, o vidutinės vaikų globos namų išlaidos, tenkančios vienam vaikui per mėnesį, 2011 metais sudarė 2989,2 Lt. (Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos duomenys- autoriaus pastaba).
Šiuo atveju kalbame apie priverstinę benamystę, kuomet žmogus netenka būsto dėl tam tikrų socialinių, ekonominių, teisinių, psichologinių priežasčių, o ne iš anksto suplanuotu savo sprendimu. Vakarų šalyse, sprendžiant priverstinės benamystės atvejus, pirmas žingsnis yra laikino ar socialinio būsto suteikimas, tik paskui bandoma ieškoti kelių, kaip spręsti įvairias socialines ar medicinines asmens problemas.
Tikiu, kad turi būti ginamas ir viešas interesas, kad benamiai neturėtų trikdyti ramybės žmonių namuose. Benamiai turi žinoti savo teises, daugiabučių namų gyventojai – savąsias.
Žinoma, visada yra benamių, kurie vis grįžta į gatvę, kad ir ką jiems besiūlytum. Tokiems žmonėms turėtų būti tiekiamos mobilios paslaugos – maistas, būtiniausi bei šilumą palaikantys daiktai. Pati mačiau, kaip mūsų benamis su palaike rudenine striuke ir be kepurės sunkiai ėjo pasiremdamas ramentais šaligatviu itin šaltą gruodžio rytą.
Pasipasakojus darbe apie mus ir mūsų laiptinės gyvenimą, viena bendradarbė pasidalino patirtimi, kad jos laiptinėje gyvenęs švirkščiamuosius narkotikus vartojantis asmuo. Ji sprendė problemą nešdama lankstinukus apie galimas programas Vilniuje, skirtas narkotikų vartotojams. Kolegė paguodė, kad jos situacija pasikeitusi. Neaišku dėl kokių priežasčių, tačiau jos laiptinės gyventojas ten nebegyvena. Pagalvojau, kad apie programas narkotikų vartotojams ir aš surasčiau medžiagos, o šiuo atveju net nežinau į ką dar galėčiau kreiptis...
Vėl nuėjau į Google. Radau lankstinuką pavadinimu „Benamių teisės“. Vėl buvau beapsidžiaugianti, tačiau paaiškėjo, kad šis leidinys yra apie pagalbą Šiaurės Airijos benamiams lietuvių kalba:
„Pagalba, kuri gal būti jums suteikta „Housing Executive“ skyriuje priklauso nuo jūsų asmeninių aplinkybių. Kai kuriems asmenims yra reikalingas nuolatinis būstas; kai kuriems yra reikalingas tik laikinas apgyvendinimas; tuo tarpu kitiems asmenims tereikia patarimų ir pagalbos ieškant, kur apsigyventi“.
O mūsų benamis, savaitę pragyvenęs laiptinėje, paskutinį kartą matytas vėlų Kūčių vakarą, dingo iš laiptinės. Matyt jį priėmė atgal jo esama ar buvusi žmona... Tepadeda jai Dievas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!