Apie ką mes čia...
Buvęs recidyvistas Smailikas su visai žaliais sėbrais sugeba apvogti „Ermitažo“ muziejų, išsinešti neįkainojamus auksinius šarvus bei dingti kaip skradžiai žemę. Sunerimę parodos šeimininkai bei policija randa identiškai atrodantį žmogų, visišką plevėsą Liošą Triochiną, kuris užsidirba duonai vaidindamas spektakliuose vaikams.
Įkalintas kartu su Smailiko bendražygiais, ramaus būdo vyras privalės persikūnyti į žiaurųjį banditą, kad sužinotų, kur yra pavogti šarvai, bet kuo toliau jis įsigilina į šią bylą, tuo labiau priartėja prie nelabai šviesios savo ateities.
Kūrinio vidus
Rusija su kiekvienais metais vis labiau ir labiau klimpsta su Vakarų kultūros poveikio tendencijomis, todėl ir kinas neapsieina nuo holivudinės įtakos. Kaip tai labai populiaru ir JAV, dėl idėjų stokos bandoma prikelti senus, klasika tapusius kūrinius, kas tuo pačiu labai nervina kino mylėtojus. Šiuo atveju tai visgi nėra pirmas perdirbinys. Prieš kelis metus matėme „Likimo ironijos“ naują viziją, o prieš metus galėjome stebėti ir „Tarnybinį romaną“, todėl iš naujos klasikinės kriminalinės komedijos tikėtis gero rezultato yra sunkoka. Kas jau kas, bet 1971 metais pasirodę „Sėkmės džentelmenai“ su nepakartojamu kvartetu sugebėjo prikaustyti prie kino ekranų net šešiasdešimt penkis milijonus žiūrovų visoje „Sovietų sąjungoje“, todėl kūrėjai labai rizikavo kurdami tokios įsimenamos istorijos naują viziją. Gautas rezultatas šiek tiek viršija lūkesčius, nes, kaip ir žadėjo juostos pagrindinio personažo atlikėjas, bene geriausias šių dienų rusų aktorius Sergejus Bezrukovas, tai bus visai kitaip papasakota istorija, tačiau turinti nemažai bendro su klasikiniu filmu.
Žmogus nesumelavo, tačiau siužetinės linijos eiga veiksmo plane labai jau panaši į Aleksandro Serovo šedevrą, o ir situacijos pernelyg kartojasi, lyg žiūrėtum mažiau išradingą vaizdą, nesukeliantį jokių papildomų emocijų. Žinoma, nereikia pamiršti, kokie laikai parodyti pirmtake, o kokie – šių dienų filme, tačiau net ir tas faktas, jog laikai pasikeitė, neleidžia taip įkyriai improvizuoti unikalių juokelių.
Nemažą įtaką bendram humoro fonui padaro ir labai mėgstamas Rusijoje šou „Comedy club“ bei serialas „Naša Raša“ – nukopijuotos situacijos ir kai kurios scenos, ypač atostogos – tikrų tikriausias „Tagilo“ mylėtojų dublikatas.
Kalbant apie vulgarumą, kuris jau tapo kasdienybe šiuolaikinėje rusų kinematografijoje, galima paminėti, jog kūrėjai tikrai susilaikė nuo riebių dialogų, o tas labai matėsi viso filmo metu. Scenaristai pabandė smagiai improvizuoti keiksmažodžių perpildytas scenas pateikdami švelnius variantus, kurie išlaiko barjerą tarp antrarūšio tualetinio humoro bei gana pozityvios ir šiltos komedijos, skirtos visai šeimai. Moralizavimo, kaip ir visuose rusų filmuose, yra per akis, tačiau tai netrukdo peržiūros metu, galima net ir pasimokyti kai ko iš filmo veikėjų.
Vienintelis didelis juostos minusas yra kūrėjų fantazijos perteklius, nes pati pabaiga ir finalinės scenos yra tokios šabloniškos, neskoningos, kraupiai sukurtos, jog bendras juostos vertinimas iš karto krenta pusiau, o ir įspūdis visiškai sumažėja iki minimumo. Bendrai pažvelgus į filmą ir jo vidų visgi galima teigti, jog tai nėra jau toks blogas perdirbinys, kaip buvo galima tikėtis, o jeigu į jį žiūrėsime kaip į atskirą filmą, tai pozityviai nuteikiantis pasakojimas apie žmones, kuriems tiesiog nepasisekė gyvenime.
Techninės pusės ypatumai
Garso takelis daro puikų darbą bendram filmo fonui, dėl jo vyrauja pozityvi ir maloni atmosfera, taipogi išlaikytas kultinės juostos pagrindinis muzikinis motyvas, taip sukeliant šiek tiek sentimentų bei nostalgijos prisiminus Leonovo nuotykius.
Spalvos labai džiugina akis, įdomiai parinktas fonas, gali pasidaryti šilčiau nuo Egipto vaizdų, kurie gal ir yra šiek tiek kaip reklama privilioti žmones pirkti kelionės į šią egzotišką šalį.
Blogiausia yra montažas, keliose vietose matėsi labai jau neprofesionaliai atliktas darbas, vien tik prisiminus ūsų skutimosi sceną bei po jos rodomus kadrus su vaikais. Įdomu, kur žiūri juostos režisieriai?
Aktorių kolektyvinis darbas
Ironiška, tačiau filme pasirodo labai dažni rusų forumų pašaipų objektai, o kalba žinoma eina apie tikrai talentingus ir puikius savo srities specialistus – aktorius Sergejų Bezrukovą ir Gošą Kucenko.
Beveik visus galintis suvaidinti „Brigados“, „Vysockio“, „Admirolo“ žvaigždė pasirodo tik iš geriausios pusės, jo personažas perteiktas puikiai, net priminė šiek tiek Leonovo sukurtą vaizdą, tik visgi gaila, jog toks talentingas žmogus švaisto savo talentą filmuodamasis tokiuose vidutiniuose projektuose.
Goša Kuceno, kuris taipogi yra žinomas iš daugybės populiarių filmų, tokių kaip: „Meilė kaip seilė“ trilogijos, „Gyvenamos salos“ dualogijos bei „Laukinių“, ne ką prasčiau suvaidino savo personažą nei Sergejus, tačiau visgi jo įvaizdis tragiškas, vizualiai atrodo kaip visiškas nesusipratimas, išvaizda lygi kaliausei, norinčiai atbaidyti varnas laukuose.
Gražuolė Marija Petrenko bent kiek suteikė grožio filmo kadruose, bet jos personažas labai jau silpnas, neišdirbtas, tuščias, ji visą juostos laiką lieka vyrų šešėlyje.
Verdiktas
„Sėkmės džentelmenai“ – tai ne toks jau ir tragiškas perdirbinys, kaip kontraversiškai kalbėjo kino kritikai bei filmų mylėtojai, tačiau visgi neturintis to kabliuko, kuris lydėjo visą 1971 metais sukurtą juostą. Filmas vienam kartui, smagiai pasijuokti ir nusiteikti artėjantiems naujiesiems metams, tačiau daugiau iš jo tikėtis būtų klaidinga, nes lūkesčius jis pateisina, bet neišlaiko savyje visiškai jokios charizmos po peržiūros.
Vertinimas: 6/10