Liūdna matyti žmogų, kuris kaip barbė devyndarbė laksto iš vieno galo į kitą. Jis užimtas. Jis visą dieną ant kojų. Ir kam visa tai? Tai tik dėl pinigėlių, mielieji? O ką mums sako namuose verkiantis vaikas? Jis verkia. Ką mums jis nori pasakyti? Jam trūksta mūsų dėmesio, brangieji. O kur tas mūsų dėmesys ir atsakingumas, tautiečiai? Jis paaukotas vardan pinigų?
Atsimenu senus laikus, kai Naujųjų Metų pasitikti į lauką išeidavo visas kaimas. Visi rateliu šokdavome, dainuodavome. Kur dingo šis draugiškumas dabar? Mes jį pradirbome. Kitaip sakant, kai žmogus išleidžia pinigus alkoholiui, jis juos prageria, kai žmogus nebeturi artumo jausmo, nes jis dingo dėl didelio pinigų siekio - jis jį pradirbo.
Dirbdavome ir mes anais laikais. Ir dirbome taip, kad šių laikų jaunimas nepajėgtų atlaikyti tokio krūvio, kurį mes lengvai įveikdavome. Ir mes buvome linksmi ir draugiški. O kodėl taip buvo? Ogi todėl, kad mes dirbome ir mums nebuvo laiko galvoti apie pinigus. O kai apie juos negalvoji, tada ir nuotaika kita būna.
Pamirškime pinigus bent Naujųjų Metų išvakarėse, išeikime į gatves draugiškai glėbesčiuodamiesi ir traukdami linksmą dainą.
Labai tikiuosi, kad ir tu, Janina, išgirsi mano žodžius ir pagaliau po daugiau nei dešimties metų tave vėl galėsiu išvysti išvakarių naktį lauke, šokant ir dainuojant. Skaudu, Janina, pasidarė, kai pradėjai puikuotis, kad tavo trys eržilai sūnūs, dirbantys Anglijoje, tave išlaiko, ir aš, Pranas, tau jau nebelygis.
Atsimenu ir tai, kai grįžai iš Anglijos, teišbuvusi savaitę - su amerikietišku akcentu, arogancijos sklidina, mane išvadinai lepšiuku. Maniau, nedovanosiu. Bet, žinok, kaimynėle, kad aš, tavo lepšiukas, tavęs lauksiu prie Kalėdų eglės, kuri žiba prie seniūnijos, ties viršaičio kabineto langais.