Šeima buvo paprasta: mama, tėtis, broliukas ir sesutė. Broliukui Benui buvo šeši metai. Sesutei Merei – aštuoni. Vaikai karštai tikėjo Kalėdų seneliu, kuris jiems kasmet atnešdavo kalėdines dovanas. Pernai Merė gavo lėlę, apie kurią pusę metų svajojo, o Benas – naujas rogutes. Šiais metais jie taip pat laukė savo norimų dovanų ir tikėjosi jas gauti, nes abu rašė laiškus Kalėdų seneliui.
Visiems baigus vakarieniauti šeima nuėjo miegoti. Vaikai stengėsi kuo greičiau užmigti, nes norėjo greičiau sulaukti rytojaus. Idiliškas Kūčių vakaras...
Prieš savaitę tėvas buvo miške. Ten ji kirto kalėdinę eglutę, kuri dabar stovi svetainėje. Pasiėmęs kirvį jis ilgai brido per pusnis į mišką, kad rastų tinkamą. Ilgai ieškojęs, tėvas surado nepaprastai gražią eglę. Ji buvo tankesnė ir puresnė už kitas, išsiskirianti. Nieko nelaukęs tėvas pradėjo ją kirsti. Vienas kirtis, antras, trečias... Ir staiga jis pajuto smūgį į nugarą. Išsitiesė. Aplinkui nė gyvos dvasios... Tą kartą tėvas pagalvojo, kad jam tiesiog pasirodė.
Kalėdų naktis. Tylu, tamsu ir ramu. Namie šeima saldžiai miega ir nė nenutuokia, jog ant jų stogo nusileido Kalėdų senis su savo elniais pakinkytom rogėm. Panaudojęs savo stebuklingas galias, jis suplonino save ir su visu dovanų maišu pro kaminą pateko į svetainę. Ten jis pamatė tą gražiąją eglutę, kuri tarsi sakė „ateik ir padėk po manim dovanas“.
Senelis prisiartino ir pradėjo raustis savo kalėdiniame maiše. Jis žinojo, ko nori visi pasaulio vaikai, todėl ieškojo dovanų Benui ir Merei. Taip jam besirausiant, staiga pasigirdo keistas trakštelėjimas. Senis trumpam sustingo ir įsiklausė. Tylu, ramu. „Matyt užkabinau šaką“ pagalvojo jis. Bet jam vėl pradėjus raustis, stambi eglės šaka staiga trenkė jam per galvą. Subraškėjo svetainės indai, senis krito negyvas.
Pasirodo, tai buvo ne bet kokia eglutė, o eglutė žudikė. Ji prieš daugelį metų buvo užkeikta miške gyvenusios raganos, kuri buvo nužudyta vietos gyventojų, o jos palaikai užkasti miške. Į arčiausiai augusio medžio šaknis įsigėrė visa neigiama raganos energija, kuri naktį paversdavo eglutę žudike. Jos misija dabar buvo aiški – žudyti.
Eglutė įtraukė tarp savo šakų ant žemės tysojusį senelio kūną ir ten ji paslėpė. Nebuvo jokių įkalčių apie tai, kas ką tik įvyko.
Kalėdų senelio kritimo garsas neliko neišgirstas. Jis prikėlė iš miegu mažąjį Beną. Jis be jokių dvejonių nusprendė, jog svetainėje triukšmą sukėlė iš Laplandijos atkeliavęs Kalėdų senelis. Berniukas prižadino savo seserį ir abu vaikai nuėjo svetainės link.
Pirmas dalykas, kurį jie ten pamatė, buvo didelis raudonas dovanų maišas. Vedami smalsumo vaikai artinosi vis arčiau maišo ir kalėdinės eglutės. Kai abu jau stovėjo prie maišo ir ruošėsi jį apžiūrėti, eglė paslaptingai sušlamėjo. Vaikai jau sukosi pažiūrėti, kas įvyko, bet net nespėję atsisukti, kaip ir Kalėdų senis, krito ant grindų nuo pražūtingo žudikės smūgio.
Ir štai eglė vėl stovi rami. Taip praėjo visa naktis.
Rytas. Svetainėje vaizdas kiek neįprastas: kampe stovi puošni kalėdinė eglutė su tarp šakų įsipainiojusiais Kalėdų senelio bei dviejų vaikų lavonais, o prie eglės stovi raudonas dovanų maišas, prie kurio guli dar du lavonai. Tai mama ir tėtis. Jų akys plačiai atmerktos ir paraudusios, veidai išreiškia išgąstį. Pamačius nebegyvus vaikus, sustojo jų širdys.
Visa istorija baigėsi tuo, kad po Kalėdų visa šeima buvo palaidota, o eglutė žudikė – sudeginta. Viena senolė žinojo legendą apie eglutę žudikę, bet pasirodo, kad tai buvo ne legenda, todėl ji papasakojo tai visam kaimui ir buvo nuspręsta sudeginti žudikę.
Kalėdų senelis taip pat buvo palaidotas, bet jo mirtis buvo nuslėpta, nes nenorėta liūdinti vaikų bei atimt iš jų tikėjimo Kalėdų seneliu. Nuo to laiko tėvai patys deda vaikams dovanas po egle, sakydami, jog tai Kalėdų senelio darbas.