Atrodytų, kad tokia egzaltuota reakcija ir cenzūros ilgesys daugiau būdingas tokioms personoms, kurios amžinai mėgsta verkšlenti dėl „vertybių“ infliacijos ir drausti viską, kas joms nepatinka (o nepatinka beveik viskas), t.y. dvasiškai vyžotiems žmogėnams su iš „kišeniaus“ kyšančia vertybine žagre, kuriems pliuralistinės visuomenės idėja yra visiškai svetima ir kurie be jokių abejonių žino, kas yra tikroji Tiesa ir tikrasis Gėris.

Tačiau mano dideliai nuostabai nuo pastarųjų nusprendė neatsilikti ir modernieji progresyvčikai iš judėjimo Naujoji Kairė 95, parašę „zajavą“ dėl teatro kritiko V. Gedgaudo parašytos recenzijos G. Varno spektakliui (recenzijos tekstas čia).

Europos socialinio fondo agentūrai Lietuvoje ir Europos socialiniam fondui Briuselyje adresuotuose laiškuose – toks pat verkšlenantis tonas ir cenzūros ilgesys, betrūksta tik apeliacijos į padorumą, moralę ir parpuolimo ant kelių mušantis į krūtinę ir progiesmiu traukiant „Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?“.

Kritikai pasakys – bet ką tu čia autoriau kliedi, juk ta recenzija yra homofobiška ir įžeidžia tam tikrą žmonių grupę? Taip, greičiausiai ji tokia ir yra, bet juk esmė visai ne ta.

Dar vienas iš iškiliausių Švietimo epochos veikėjų Volteras yra pasakęs „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti“. Žodžio laisvė yra liberalios demokratijos šerdis ir apima ne tik politkorektiškai nulaižytas pozicijas, tačiau ir nuomones, kurios gali įžeisti visuomenės daugumą ar jos dalį. Tai yra patvirtinęs ir Europos žmogaus teisių teismas savo sprendime Handyside v. Jungtinė Karalystė byloje, kuriame buvo nurodyta, kad kaip saviraiškos laisvės išraiška ginamos ne tik „informacija“ ar „idėjos“, kurios yra palankiai visuomenės sutinkamos ir neįžeidžiančios, tačiau taip pat ir informacija, kuri yra šokiruojanti, erzinanti, trikdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Teismas pabrėžė, kad tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų formavimui, be kurių negali būti demokratinės visuomenės.

Tai ypatingai svarbu kalbant apie tokią sritį kaip menas (ar jo kritika), kur išraiškos laisvė gali būti dar didesnė nei kasdieniame gyvenime. Kad ir minėtame G. Varno spektaklyje yra vartojama nenorminė leksika, ar dabar dėl to spektaklį reikėtų cenzūruoti? Konstatuotina, kad atsižvelgiant į kontekstą ir spektaklio recenzentas gali rinktis aštresnes išraiškos formas ir turėti savo nuomonę tol, kol tai nėra atviras kurstymas, nukreiptas prieš kokią nors visuomenės grupę. Nepaisant to, kad ta nuomonė kam nors ir gali nepatikti. Kitaip tektų pradėti kalbėti apie visų dalykų, kurie ką nors gali įžeisti uždraudimą.

Ar tai būtų tikinčiuosius žeidžiantis R. Casttelluci spektaklis, ar gėjus žeidžianti V. Gedgaudo recenzija, ar musulmonus žeidžiančios Muhammado karikatūros. O knygos ir straipsniai būtų spausdinami tik jei jie parašyti politkorektiška ar davatkiška naujakalbe, šiukštu vengiant visokių nekorektiškų bjauražodžių. O tada jau ir šviesus rytojus turbūt ne už kalnų, rasistai susikibs rankutėm su juodaodžiais, antisemitai užsiaugins peisus, o mačistai plaus indus ir virs feministėms vakarienes.

Žinoma, niekas nedraudžia NK95 aktyvistams išreikšti savo poziciją ir skųsti recenzijos autorių. Tai taip pat yra žodžio laisvė, tačiau dvelkianti senais gerais sovietiniams laikais, kai kuo nors neįtikę menininkai buvo skundžiami „draugams“ iš Maskvos (pasikeitė tik adresatas – dabar tai yra „ponai“ iš Briuselio), kad tie imtųsi veiksmų. Ar Naujoji Kairė perima žalingus Senosios Kairės įpročius?

Ypatingai ironiška tai, kad šiam judėjimui prijaučia ir nemažai asmenų, kurie save įvardija anarchistais. Valstybė ir hierarchinės struktūros jiems yra blogis, tačiau kai reikia susidoroti su politiniais oponentais, tikslas, matyt, pateisina priemones. Šiame kontekste kyla klausimas, ar kairės intelektualai tik tiek tėra verti. O kur retrogradų triuškinimas tuo argumentais, ironija bei sarkazmu? Turbūt žaisti intelektualų ping pongą moderni kairė yra tiesiog neįgali ir dėl to tenka bėgti skųstis. Juk niekas netrukdo polemizuoti su minėtos recenzijos autoriumi arba jį tiesiog ignoruoti, jeigu jau polemizuoti yra pernelyg žema. O tai dabar didelės dalies visuomenės akyse V. Gedgaudas atrodo kaip nepakančių kitai nuomonei „tolerastų“ persekiojamas didvyris, kuris buvo užsipultas dėl to, kad išdrįso „tiesą parašyti“.

Pabaigai norėtųsi paminėti JAV pavyzdį, valstybę, kurioje saviraiškos laisvė apima ir tokius dalykus kaip nacionalinės vėliavos sudeginimas bei viešas svastikos naudojimas nacionalistų paraduose. Netgi neapykantą kurstantys pasisakymai (angl. hate speech) yra laikomi žodžio laisvės dalimi ir ginami Pirmosios JAV Konstitucijos pataisos. Matyt, amerikiečiai savo demokratiją laiko tokia stipria, kad ir tokių pakankamai kontraversiškų dalykų toleravimas jai niekaip pakenkti negali.

Juk saujelė marginalų nėra jokia grėsmė, greičiau jau šuo, kurio balsas į dangų neina. Laisvoje šalyje ir jie turi turėti teisę išreikšti savo nuomonę, kokia ji bebūtų.

Nesiimsiu čia vertinti, ar JAV saviraiškos laisvė nėra pernelyg suabsoliutinama. Pasakysiu tik tiek, kad save betituluojančioje drąsia šalimi Lietuvoje turėtų atsirasti vietos ir gėjų paradams, ir nacionalistų maršams. Nors visada atsiras tokių, kuriems nepatiks arba vieni, arba kiti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!