Dar geras atsakymas yra „nes lietuviškai neskamba“ arba „nes mes orientuojamės į Vakarus“. Jei vėl kur nors perskaitysite ar išgirsite iki tol negirdėtos grupės muzikantus taip kalbant – būkite tikri, kad dažnu atveju jų kūryba atsiduoda papuvusiais svarainiais. Po tokiais „pasiaiškinimais“ slepiasi paprasčiausias kompleksas arba kūrybinė impotencija. Arba abu kartu sudėjus.

Nesupraskite neteisingai – gerai angliškai dainuojančių grupių ar atlikėjų, kurių tekstai nekliūva nei tarimo, nei minties prasme, Lietuvoje yra, nors ir nedaug. Bėda ta, kad didžioji dalis lietuvių, dainuojančių angliškai, yra absoliučiai neįdomūs užsieniui. Ir niekada tokie nebus. Bent jau kol mąstys „nes mes orientuojamės į Vakarus“ kategorijomis. Tokių grupių ar atlikėjų klausosi išimtinai tik lietuviai.
Ir dar po to tie patys lietuviai komentuoja angliškai „Youtubėje“ („Thumbs up if you are from Lithuania“).

Kai grupės ar atlikėjo auditorija yra išskirtinai lietuviška, gana keistai atrodo mąstymas „kurti reikia angliškai“. Maždaug: „O gal išplauksim į plačius vandenis?“. Esu įsitikinęs, jei bet kuris „neitiv ingliš spykeris“ pasiklausytų jų tekstų, pasiūlytų eiti prasivėdinti galvą artimiausiame miškelyje. Gal ir neteisinga, kad kliūna tik jiems, bet ar kada nors nuoširdžiai bandėt išsiversti, pavyzdžiui, ką dainuoja tokia viena grupė iš Klaipėdos? Gal ir nereikia – apart nuvalkiotų klišių ir banalybių kratinio daugiau nieko ten nerasite. Trumpa ištraukėlė - „I’m losing my religion with one look of your eyes“. Būtų dar atleistina, jei tai dainuotų R.E.M. per daug besiklausantis klierikas, nusprendęs mesti seminariją. Ir tokių tekstinių perliukų lietuviškose grupėse yra šimtai. Nes rašant tekstus svetima kalba kitokio rezultato sunku ir tikėtis.

Anglų kalba atlieka „užmaskavimo“ vaidmenį – tada ji tautiečiams automatiškai skamba „oukei“, atseit, „vakarietiškai“, su kokybės ženklu. Visiška patogumo viršūnė - taip apsidraudi nuo kūrybinio kracho. Nes jei muzikantai savo dainas atliktų lietuvių kalba, kaip ant delno išlįstų absoliutus tekstų kūrimo neįgalumas. Ir taip nutinka net patyrusiems scenos vilkams, tokiems kaip Saulius Prūsaitis. Jis, prieš kurį laiką paviešinęs savo baladę apie meilę, paslydo taip smarkiai, kad klausant šios dainos lietuviško teksto nejučia suabejoji visa likusia hepyendlesų kūryba. Taip ir kyla klausimas: kaip galima parašyti gerą tekstą svetima kalba, jei nepavyksta to padaryti savąja?

Viena labiausiai kalbos komplekso paplitusių apraiškų yra frazė „lietuviškai rokas neskamba“. Arba „jei ne angliškai – repas neskamba“. C’mon: jei neskamba – reiškia nemoki normalaus teksto pasirašyt ir jį gerai atlikt. Nei G&G Sindikatui arba Andriui Mamontovui nekyla problemų surinkti daugiatūkstantinę minią per koncertus atliekant dainas lietuviškai, o per festivalius jie sugeba „nunešti“ įvairaus plauko užsienio atlikėjus. Arba Alina Orlova: jai lietuvių kalba irgi netrukdo koncertuoti Prancūzijoje.

Jokios magijos čia nėra: norėdamas būti sėkmingu užsienyje, visų pirma sudomink saviškius. Keista, kodėl vis dar tiek daug žmonių Lietuvoje mano, jog dainuojant angliškai tai padaryti yra lengviau. Aaaa, jau supratau – tu vis dar tikiesi, kad kažkur užsienyje tuntai žmonių laukia, kol išgirs tavo puikų kūrinį angliškai iš tokios šalies pavadinimu Lietuva. Ir kad kas antras mąsto „o ten Lietuvoje jie labai įdomią muziką kuria, kaip laukiu, kad klipą į „Youtube“ įdės“. Jei tuo nuoširdžiai tiki – pirmyn. Tik, jau nekalbant apie paties teksto išliekamąją vertę, bent jau pasimokyk tarimo, kad ausų nekankintų Magadano kioskininko akcentas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!