Deja, idealiame pasaulyje mes negyvename, minėti kuriozai neretai tampa mūsų kasdienybės dalimi, o labiausiai tikėtina to priežastis yra mūsų troškimas leisti pinigus. Kodėl?
Pinigai žmogaus smegenis veikia kaip narkotikai – tyrimai yra parodę, kad vien mintis apie galimybę užsidirbti didesnį atlyginimą suteikia mums fizinės energijos! Mokslininkai ištyrė, kad mintys apie pinigus stimuliuoja smegenų centrus, susijusius su malonumo pojūčiais: kuo didesnį atlyginimą įsivaizduojame, tuo maloniau jaučiamės.
Ko gero, tokios išvados nėra labai stebinančios, tačiau keistokai atrodo tai, kad mintys apie didesnius pinigus suveikia net ir tada, kai dėl didžiulės infliacijos produktai, kuriuos mes norėtume pirkti, kainuoja daug brangiau, o mūsų perkamoji galia yra apgailėtina.
Tyrimo rezultatai rodo, kad žmogaus smegenys iš prigimties kuria įvairias turto, kurį jis galėtų įgyti už didesnį pinigų kiekį, iliuzijas. Ekonomikoje tokia situacija yra žinoma, kaip „pinigų iliuzija“ – žmonės susikoncentruoja ties nominalia pinigų verte (t.y. skaitine verte, pavyzdžiui 10, 20 litų), o ne faktine perkamąja galia (3 ar 4 duonos kepalus jie gali įsigyti už tuos pačius 10 litų). Kai kurių ekonomistų nuomone, žmonės atlyginimų atžvilgiu mąsto neracionaliai: jie daug laimingesni, kai atlyginimai auga milžinišku greičiu kartu su infliacija, nei kai darbo užmokestis, esant mažai infliacijai, auga po truputį.
Tokio keisto mąstymo priežastys yra labai paprastos: mintys apie didesnį pinigų kiekį mūsų smegenyse suaktyvina vadinamuosius „atlygio“ jausmus (mes pagaliau, net jei ir vaizduotėje, gauname kažką, ko manome esą verti), o pastarieji, pasirodo, yra glaudžiai susiję su neracionalumu ir netgi žalingais įpročiais... Būtent dėl šios priežasties atlyginimams augant, o jų perkamajai galiai mažėjant, mes... vis tiek esame patenkinti!
Kaip bebūtų gaila, šie tyrimai nėra mitas. Visi jie (o kartu ir pinigų iliuzijos teorija) yra pagrįsti Bonos universiteto (University of Bonn) profesoriaus Armin Falk atliktais bandymais, kuriuose dalyvavo 18 savanorių. Žinoma, norėtųsi ginčytis: 18 žmonių negali atspindėti visos žmonijos mąstymo, tačiau, pripažinkime, tokie tyrimai paprastai būna suplanuoti iki smulkiausių detalių, o ir jų rezultatais ne taip jau sunku patikėti...
Ko gero, nėra taip paprasta rasti žmogų, nemačiusį bent keleto puikaus animacinio filmuko „Simpsonai“ serijų... Na, o jeigu jau teko bent keletą matyti, tikėtina, jog neliko nepastebėtas vienas iš šio animacinio serialo herojų – ponas Degėla (Mr. Burns). Taip, tai tas pats miestą valdantis oligarchas, kurio gyvenimo džiaugsmas yra pinigai. Daug pinigų. Labai daug pinigų.
Tačiau ar kiekviename mūsų nėra bent truputėlis pono Degėlos, jeigu jau vien pagalvojus apie maišą pinigų mus užplūsta energija? Gali būti. Tačiau tą mažą dalelę savyje reikėtų labai atidžiai prižiūrėti, nes, kaip žinome, ponas Degėla Springfilde nėra labai mėgstamas...
Visgi, galime pasidžiaugti, kad tarp mūsų ir pono Degėlos yra skirtumas: ko gero, jis mielai savo pinigus kauptų ir į juos kas sekundę dėbčiotų. Mes visgi nesame tokie pakantūs: jei jau uždirbome, vadinasi, turime teisę ir iššvaistyti (šiuo atveju nekalbame apie būtinas prekes). Tad klausimas, ar skirtumas tarp mūsų ir Degėlos toks jau įspūdingas...
Jeigu jaučiame, kad vis dažniau patenkame į situacijas, kuriose darosi sunku kontroliuoti savo pirkimo maniją, gali būti, kad mums netgi blogiau nei ponui Degėlai... Vieną kartą apsivilkome suknelę ir nebegalime jos nešioti, todėl reikia naujos (ką draugės pamanys)? Parduotuvėje pastebėjome išskirtinio grožio apyrankę (nesvarbu, kad dar šimtą tokių rasime, bet ši tiesiog skirta mums)? Kolega įsigijo geresnį išmanųjį telefoną, o mes negalime atsilikti (po galais, kaip nepastebėjome, kad mūsiškio įstrižainė 0,001 coliu mažesnė)? Kaimynas pasigyrė naujais svetainės baldais (mūsų, palyginus, kažkokia atgyvena)? Tai mums patinka ir tai nėra normalu. Tačiau išlieka tas pats klausimas, kodėl? Kodėl mums taip patinka leisti pinigus?
Atsakymas į šį klausimą, kai bebūtų keista, yra labai paprastas. Jau ne kartą minėti tyrimai rodo, kad pinigai mums asocijuojasi su atlygiu, t.y. su kažkuo, ko mes manome esą nusipelnę. Vadinasi, ir panaudoti galime taip, kaip mums atrodo geriausia. Toks mąstymas yra pagrįstas: gavau atlyginimą, už kurį dirbau visą mėnesį, vadinasi, čia mano nuosavybė, su ja elgiuosi taip, kai noriu. Šiuo atžvilgiu, nieko blogo nėra. Problemų atsiranda tada, kai mes ne tik gautus pinigus, bet ir galimybę juos leisti pradedame sieti su savo kaip žmogaus verte: kuo daugiau pinigų gaunu, tuo esu vertingesnis. Kuo esu vertingesnis, tuo daugiau galiu sau leisti ir... išleisti.
Tad, ko gero, esminis pokytis, galintis išgelbėti nuo beprotiško noro leisti pinigus, yra vidinis. Ir labai banalus. Tiesiog mes turime sau priminti (pripažinkime, tai labai greitai pasimiršta, tad užsirašykime), kad nei pinigai, nei jų buvimas ar nebuvimas nenustato mūsų asmenybės. Mūsų, kaip asmenų, vertė neturi nieko bendro su pinigų kiekiu sąskaitoje. Ko gero, kai tai suprasime, t.y. kai pinigų nebesiesime su jausmais, jų atžvilgiu galėsime elgtis daug racionaliau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!