Po dviejų metų kino kūrėjas dar kartą pakvietė savo populiaraus filmo žvaigždę suvadinti jausmingame filme „Septynios sielos“, kuris nors ir buvo labai šaltai priimtas kritikų, tačiau žiūrovų dėka režisierius vėl buvo iškeltas iki padangių, nes juosta tiesiog turėjo viduje labai stiprią potekstę apie gyvenimo vertybes. Po gana sėkmingų holivudinių ir kelių nacionalinių projektų, Muccino vėl grįžta prie JAV produkcijos ir su daug pirmo ryškumo žvaigždžių pristato nuotaikingą, kupiną ironijos komediją su dramos atspalviu.
Kažkada buvęs puikus futbolininkas ir pasaulinio lygio žvaigždė Džordžas įklimpsta į dideles skolas, todėl desperatiškais bandymais jis stengiasi atstatyti savo buvusį gyvenimą, o ir reikalai su buvusia žmona ir sūnumi nėra tokie šilti, kaip jam norisi. Vyras pradeda savo paties vaiko futbolo komandos trenerio darbą norėdamas suartėti su buvusia šeima, tačiau kitų vaikų mamos, pamačiusios tokį gražų vyrą, visais įmanomais būdais pradeda bandyti užmegzti su juo seksualinius ryšius. Tik nuo Džordžo priklauso, ar jis pasirinks vaiką ir visą dėmesį skirs jam, ar visgi užsiims mamyčių medžioklėmis.
Filmo reklama byloja, jog tai yra „Septynių sielų“ ir „Ieškantys laimės“ režisieriaus darbas, todėl tokio marketingo pagalba daugelis žiūrovų eis ir tikėsis pamatyti kažką panašaus į šias stiprias dramas, virpinančias širdį peržiūros metu. Tačiau tai, kas pateikiama šioje juostoje, yra didžiulė klaida.
Visų pirma, scenarijus visiškai banalus, nėra intrigos, nėra jokio didesnio susidomėjimo žiūrint šią juostą, o nuobodulys pradeda kamuoti net neįpusėjus, nors ir filmo trukmė gana maža. Veiksmas labai lėtas, nuobodžiai pereinama iš scenos iš sceną, o ir dialogai, pokalbiai, herojų sprendimai tokie jau šabloniški, jog mes visa tai matėme jau tūkstančius kartų kituose filmuose. Todėl galima pasakyti, jog tai yra vienos ar kitos komedijos, dramos mišinys, bet silpnai įpakuotas.
Žinoma, bandoma žaisti vertybėmis, jog šeima, vaikai yra svarbiausi gyvenime, tačiau net ne pagrindinio personažo bėda čia yra, o jo buvusios žmonos, nes pasakyti tokius žodžius, kuriuos ji pasakė savo busimam vyrui, yra tiesiog amoralu, tuo labiau, jog po jų ir filmo baigties visiškai dingsta noras kalbėti apie šviesią vieno ir kito personažo ateitį.
Filmas kupinas šablonų, nors, žinoma, galima teigti, jog pati juosta priskiriama prie praeito amžiaus devintojo dešimtmečio stiliaus, bet tai neapsaugo jos nuo neigiamos reakcijos iš žiūrovų pusės, nes net ir tokia dalis kaip lengvabūdiškas seksas su mamytėmis visiškai skurdžiai pateikiama, nesijaučia jokios aistros iš herojų pusės.
Komedijos planas, o ypač juokeliai, visiškai prasti, tik viena vienintelė scena su indu priverčia bent sykį nusišypsoti bežiūrint šį košmarą. Turėjo būti ir dramos elementų, visgi vaizduojama kova dėl šeimos, bet nesimato pastangų, nėra jokių aukų vardan šeimos vertybių. Sprendžiant iš bendrai pateikiamo vaizdo atrodo, lyg niekas iš herojų nežino, ko nori gyvenime, o blaškymasis į vieną ar į kitą pusę pasibaigiant filmui neparodo moralo, tik tuščią ir pilką pabaigą.
Techninės pusės dalis skurdi, operatorius visiškai neįsimena savo kameros darbu, o vaizdų ir dekoracijų planas prastas kaip seno bato aulas. Keista net pagalvojus, kur jie sugebėjo sukišti tokį solidų biudžetą. Nors puikus garso takelis bent kažkiek pagyvina atmosferą.
Šviesiausias filmo momentas yra tik puikus aktorių kolektyvas. Tačiau aktoriai sugeba pakerėti žiūrovą ne savo personažais, o tiesiog daugelį jų labai seniai matėme kino ekranuose. „300“ žvaigždė, aktorius Gerardas Butleris paskutinį kartą didžiuosiuose ekranuose puikavosi 2011 metų pradžioje karinėje dramoje „Koriolanas“, kurią režisavo Ralphas Fiennesas, o nuo to laiko labai jau į užmarštį eina škotų kilmės aktorius, nes po greito 2007 metų iškilimo jis pasirenka vis prastesnius projektus. Šioje juostoje jis irgi nieko ypatingo neparodo, tačiau į jį žiūrėti yra labai malonu, visgi taip pasiilgstama šio talentingo žmogus.
Tokiam žaviam vyrui į kompaniją visada randamos vieną už kitą įspūdingesnės moterys. Quentino Tarantino mūza Uma Thurman bei nepakartojamo moteriškumo Catherine Zeta-Jones, irgi seniai matytos didžiuose ekranuose aktorės, tik savo išore ir sugeba pritraukti bent vyriškos lyties atstovų, žiūrinčių šį nesusipratimą, dėmesį.
Jessica Biel labai jau pasendinta savo vaidmeniui, net liūdna žiūrėti į tokios nepriekaištingos figūros moterį. Blogiuko arba tiesiog nemalonaus personažo vaidmenį įkūnijo ne ką mažiau žinomas aktorius Denissas Queidas, bet bendras jo personažo vaizdas labai jau neigiamas, tiesiog norintis atrodyti juokingas kvailys, bet ne daugiau, o visgi turi potencialo šis žmogus. Labai liūdna, kai pagalvoji, kad tokio kalibro aktoriai švaisto savo talentą vaidindami tokiose juostose.
„Širdžių ėdikas“ – tai vienas prasčiausių visų pagrindinių aktorių karjeros filmas, kurį galima laikyti dideliu nuosmukiu kiekvienam iš jų, o kartu su šiuo pusfabrikačiu supurvinamas ir režisieriaus autoritetas, prisiminus jo ankstesnius darbus. Be jokios intrigos, šarmo, idėjos juosta yra blankus šešėlis, sukurtas pagal tam tikrus senųjų komedijų su dramos atspalviais šablonus, o nuobodžiai pateikto veiksmo dėka peržiūros metu žiūrovas neapsieis nuo žiovojimo ir žiūrėjimo į laikrodį belaukiant šios juostos finalo.
Vertinimas: 3/10