Kai kurie uolesni marinuotų agurkėlių valgytojai blog’ų ir informacinių svetainių komentaruose pila savo čečiotkos išdavoje išlietą prakaitą ant prezidentės, mat toji neva kurianti diktatūrą ir negerbianti rinkėjų valios.
Mažiau smegenų vingių turintys individai mato pavojų demokratijai, plūstasi, esą paminama rinkėjų valia ir pažeidžiami valdžių pasidalinimo principai. O labiausiai refliuksą žadina nuolat afišuojami mažėjantys prezidentės reitingai, kurie neva yra nenuginčijamas įrodymas, jog Jinis virto Janiu, o mažuma yra dauguma.
Tad, kaip koks Gražulis, jaučiu švenčiausios mergelės siųstą man misiją pulti jiems atlapan, o reikalui esant ir snukin suduoti. Bet, įkvėptas liaudės išminties, kuri pataria neiti į konfliktą su durneliu, nes iš šono stebinčiam bus sunku atskirti, kuris yra kuris, supratau, jog reikalingas taikus tonas bei abejų pozicijų objektyvi analizė. Tad tą bandykime ir padaryti naudodamiesi vadybos mokslo teikiamomis galimybėmis.
SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) tai viena pagrindinė vadybos procesų analizė, kuri leidžia valdyti procesus bei planuoti jų ateitį. Tad prieš atlikdami šią analizę, pažiūrėkime, kokias dvi alternatyvas šia dienai mums siunčia Jahvė. O situacija paprasta ir lengvai identifikuojama, t.y. turim alternatyva „Dalia“ ir alternatyva „Viktoras“.
Alternatyva „DALIA“
Stiprybės – taip, kaip ir žadėjo rinkimų į prezidentus kampanijoje, Dalia yra principinga, taikanti aukščiausius atrankos kriterijus valstybės vadovams ir valdininkams. Demonstruoja nepakantumą korupcijai ir beviltiškam durnumui.
Silpnybės – retorikoje kartais jaučiamas caraitės intonacijos elementai, sprendimai net ir svarbiais klausimais nėra aiškiai argumentuoti ir paaiškinti visuomenei. Tai gali sukelti abejonių jų teisingumu ir valstybės interesų atitikimu, o tai jau pasitikėjimo kvestionavimas.
Galimybės – tęsiant užsibrėžtas strategijas, yra tikėtina, jog per dvi kadencijas bus pakeltas politikos kultūros ir politinės atsakomybės lygis.
Didžiausias to įrodymas būtų vakaruose aiškiai veikiančio kaltumo prezumpcijos principo politikoje taikymas (jei politikas yra kažkuo įtariamas, teisiniai nekaltumo prezumpcijos „išsivartymai“ čia neturėtų galioti ir politikas savaime yra priverstas trauktis iš arenos, o apsigynęs teisme gali grįžti). Ir šis tikrai diegtinas mąstymo elementas, mano manymu, yra raktas į politinės kultūros evoliuciją Lietuvoje.
Grėsmės – kaip ir įprasta mūsuose, kas keturis metus mes (tikrai ne aš) šokinėjam pasiutpolkės ritmu nuo kairės prie dešinės, ir tai lemia ne konkretus darbai, o apskritai kūgelio ir spirgučių šalies gyventojų fetišistinis polinkis nekęsti visų bei leisti juos tvarkyti visais įmanomais būdais.
Tad šis Neverlandas, pavadinimu Lietuva, su savo niekaip protiškai užaugti nenorinčiais (o gal nesugebančiais) Piteriais Penais ir dreifuoja „niekieno žemėj“.
O kaip tai siejasi su alternatyvos „Dalia“ grėsmėmis?! Na juk akivaizdu, jog nuo pat pradžių išrinkus prezidentę imta ieškoti kompromatų, mėtomos seksualinės orientacijos kortos, o šiuo metu ypatingai suaktyvėjo komunistinės bei „partinės Dalios“ įvaizdžio formuotojų gretos.
Taip va, lašas po lašo suinteresuoti žmonės tašo ant durniukų galvų prezidentės įvaizdį, o prie neapykantos visiems pripratęs lietuviškasis Piteris Penas yra lengvas grobis piratinio mąstymo ir juodos vėliavos (bei buhalterijos) politiniams šarlatanams.
Alternatyva „VIKTORAS“
Stiprybės - Viktoras, kaip koks AMB reinkarnacijos megastebuklas – pilk ant jo purvą, o jis it gulbė su feniksu parankėje plauks ir iš pieno, ir iš pelenų. Manau, ši jo savybė jį atvedė į politiką ir išlaikys politikoje dar ilgai (su sąlyga, jei Piteris Penas atsisakys suaugti).
Kitų jo stiprybių, be gebėjimo pirtelėje groti gitara, nematau, o stiprybių, kurios neverlandui turėtų naudos, išvis neįmatomos plika akimi (čia sukyla čečiotkininkai ir pradeda pasakoti, kaip knezius Kėdainius įkūrė).
Na, turiu reaguoti į tai ir pasakyti, jog tūkstančius darbo vietų sukuriantys verslai nėra patys savaime pagarbos objektai, nes jei jie susikūrė, reiškia, tam buvo palankios sąlygos, ir jeigu ne jie, tai būtų atėję kiti – laisvos geros vietos gamtoj nebūna. Tad verslininkai turi dėkoti žmonėms, jog jie dirbo pakankamai sąžiningai ir atsidavusiai, jog verslininko idėjos pavirto realybe ir sukrovė jam neproporcingai didelius turtus, lyginant su mokamais atlyginimais tą vertę kūrusiems. Na, bet čia jau kita tema.
Silpnybės- bet kokioje veikloje, taip pat ir politinėje, be komandinio darbo toli nenueisi, o akivaizdu, jog projektas „Darbo partija“ yra stipriai centralizuotas viename asmenyje ir, kas pavojingiausia, kad tas žmogus nėra nei išsilavinęs, nei protingas (nachališkumą, sumišusį su chamiškumu dažnai neverlandiečiai supainioja su geru humoro jausmu, bylojančiu apie aukštus protinius gebėjimus). O šimtamilijoninį verslą sukurti perestroikų metais nereikėjo daug intelekto, atvirkščiai – reikėjo daug naglumo ir aklumo moralei.
Galimybės- matant kaip „puikiai“ Darbo partija 2004 m. per 100 dienų sutvarkė Lietuvą bei kaip tuometinis Ūkio ministras tvarkė privačius interesus, akivaizdu, jog šioje skiltyje, kalbėdami apie galimybes, turėtume būti biedni, bet teisingi ir kalbėti apie to žmogaus galimybes sau, o ne jį rinkusiems rinkėjams.
O čia visa puokštė galimybių: baudžiamosios bylos užgesinimas ir galimybė kalėjimą iškeisti į visos šalies grupinį tratinimą dar daugelį metų, ministerijų kuruojamų pinigų srautų nukreipimą į konkrečius kišenius, PVM mažinimas dešroms ir agurkams ir t.t. ir pan.
Grėsmės - šita dalis įdomiausia tuo, jog susieja abi šios istorijos alternatyvas, tiek alternatyvos „Dalia“ grėsmių skiltyje, tiek alternatyvos „Viktoras“ grėsmių skiltyje - šių dviejų alternatyvų egzistencija trukdo viena kitai. Mat didžiausia Viktoro ir visos DP grėsmė – tai prezidentės politikos pergalė, kuri reikštų tąsą teisminėje byloje ir galimus 8 metus belangėje bei šios politinės jėgos subyrėjimą. Ir iš Viktoro politinės stovėsenos akivaizdu, jog net ne DP, o jo interesai šiame žūtbūtiniame Takeši pilies narsuolių mūšyje jam yra svarbiausi, ir čia nereikia būti Erkiuliu Puaro, kad suprastum, jog taip žmogus bando išvengti jam priklausančios kalėjimo košes.
Tad apibendrinus šią analizę, matyti, jog tarp dviejų alternatyvų įgaunantį pagreitį kova – tai moralinių, teisinių ir naujos politinės kultūros kova prieš Lietuvos daugumą! Taip, taip - Lietuvos daugumą! O kokia ta Lietuvos dauguma – neišsilavinusi, mananti, jog melžėja gali valdyti valstybę, nemokanti jokios užsienio kalbos (išskyrus rusų), nekenčianti protingesnių už save, savo gerbūvio reikalus iškelianti aukščiau visuomenės tikslų, vogimą iš valstybės toleruojanti (juk čia niekieno) ir būtų galima tęsti ir teisti... oj...
Vatsonas, primerkęs akį, netruktų paklausti, o prie ko čia Barselona?! Na tai akivaizdu, jeigu tau sloikas marinuotų agurkų yra brangesnis už moralinius principus, o stebėdamas šią vertybių kovą matysi, jog kaip visada laimėjo ne tie, tai ilgai galvoje tūnojęs planas emigruoti iš čia kibinimateriuški įgaus naują kvėpavimą! Londonas, ar Dublinas – banalu, gal į Barseloną?!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!