Kiti smerkia, teigdami, kad tai beprasmiškas laiko leidimas, juolab, kad mūsų šalyje savanorystė neturi pripažinimo, savanorystei paaukotas laikas retai kada yra pripažįstamas kaip darbinė patirtis, nežiūrint į tai, kad per šią veiklą formuojasi socialiai svarbūs įgūdžiai, tokie kaip empatija, geranoriškumas, noras padėti.
Mano gyvenime savanorytsė atsirado visiškai atsitiktinai, bet esu labai laiminga, kad tai įvyko, nes tik dabar suprantu, kad anksčiau mano gyvenimas neturėjo aiškaus tikslo, dienos ėjo beprasmiškai, o dabar darau kažką gero ir esu kažkam naudinga, tuo pat suteikdama gerovės ir dvasinės ramybės sau.
Savanoriauju Lietuvos kalinių globos draugijoje su teistais asmenimis. Kodėl pasirinkau būtent šią sritį? Studijuodama bakalauro studijose atlikau praktiką Lukiškių Tardymo izoliatoriuje - kalėjime, praktikos vietą su drauge išsirinkome dėl įdomumo, net negalėjau pagalvoti, kad ši aplinka taip stipriai mane pritrauks, sudomins, įkalinimo sistema taps ta sritimi, kurioje norėčiau dirbti, o įkalintieji asmenys taps tais žmonėmis, kuriems norėsiu padėti.
Iš tikrųjų niekada nesmerkiau asmenų, atliekančiųjų laisvės atėmimo bausmę, faktas yra faktas - asmuo padarė nusikaltimą ir už tai yra nubaustas. Šis požiūris skyrė mane nuo kitų pažįstamų, šeimos narių, skiria ir iki šiol, bet lygiai taip pat, kaip ir likusioji visuomenė, visada aklai tikėjau žiniasklaidos skleistomis žiniomis, kuriose kalėjimas buvo perteikiamas kaip vieta, kurioje daug blogio, kaliniai - asmenys, kurie visiškai nenori keistis ir lygtai laukia progos ką nors nuskriausti, padaryti naujus nusikaltimus, net ir būnant įkalinimo įstaigoje.
Praktikos metu iš arčiau pažinau kalėjimo aplinką ir pakeičiau nuomonę apie asmenis, atliekančius laisvės atėmimo bausmę. Ši gyvenimo patirtis tapo priežastimi to, kad rašiau baigiamąjį darbą apie nuteistųjų sugrįžimą į visuomenę, atlikau tyrimą, kurio gauti duomenys manęs visiškai nenustebino - sužinojau daug „naujo“ apie visuomenės požiūrį į teistus asmenis, apie valstybės „pastangas“ asmenis integruoti, apie nuteistųjų motyvacijos stoką ir kitokias kompleksines problemas, su kuriomis susiduria asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę. Būtent tyrimo tikslai mane atvedė į Lietuvos kalinių globos draugiją.
Dabar studijuoju magistrantūros studijose, rinkdamasi praktikos vietą, tiksliai žinojau kur kreiptis, Lietuvos kalinių globos draugijoje buvau šiltai sutikta, supratau, kad šioje įstaigoje esu laukiama. Tuo pat metu gavau pasiūlymą savanoriauti, supratau, kad tai gera proga savirealizacijai ir asmenybės tobulėjimui, todėl nedvejodama sutikau.
Žmonės, kuriems pasakojau apie tai, kad savanoriauju su nuteistaisiais, neretai stebėdavosi, kaip galima dirbti neapmokamą darbą, ir juo labiau, su tokia klientų grupe? Ne vienam kildavo klausimas: „Kam tau to reikia?“, „Ar neturi ką veikti?“. Labiausiai liūdino tai, kad ir iš pačių artimiausių nesulaukdavau palaikymo. Bet vis dėl to laikiausi savo įsitikinimų: „Mes esame vienos visuomenės nariai ir priklausome vieni nuo kitų. Užduokite klausimą sau, kas yra geriau: ištiesti pagalbos ranką, padėti asmeniui atsistoti ant kojų, įnešti į jo gyvenimą gėrio, suteikti tikėjimo, kad jis yra reikalingas ir laukiamas visuomenėje, tuo pačiu padedant jam, apsaugant save ir, nors visai maža dalimi, visuomenę, ar geriau turėti skeptišką nusistatymą prieš tą kontingentą, tuo pačiu sukuriant sąlygas toliau vogti, žudyti?“
Aš pasirinkau pirmą variantą, aš tikiu, kad yra asmenų, kuriems įkalinimas suteikė vilties pradėti gyvenimą iš naujo, suteikė naujų jėgų, noro ir galimybių tapti visaverčiu visuomenės piliečiu, tai kodėl mes savo požiūriu, kuris dažnai remiasi tik stereotipais, turime užkirsti tam kelią?
Dėl savanorystės pasikeitė mano požiūris į kylančias problemas, išmokau kovoti su stereotipais, praplėčiau savo akiratį, bet svarbiausia, išmokau tikėti.
Jau trečius metus iš eilės Lietuvos kalinių globos draugija Vilniaus pataisos namuose rengė projektą „Angelo medis“, šio projekto tikslas - suartinti nuteistuosius ir jų šeimos narius, įnešti meilės, gėrio į nuteistųjų ir jų šeimas, sustiprinti santykius ir palengvinti laukimą. Taip pat šiuo projektu siekiama nešti žinią, kad įkalintieji asmenys moka ne tik naikinti, bet ir savo rankomis kuria tikrus stebuklus.
Įsivaizduokite, stiprios vyriškos rankos daro skrupulingą darbą: siuva žaisliukus arba mezga šaliką. Kiek meilės ir noro reikia įdėti, kad neišsektų kantrybė norint pabaigti savo „meno kūrinį“ ir, kad kilnūs tikslai prieš šventes nudžiuginti tau artimą žmogų, būtų pasiekti? Drįstu teigti, kad ne kiekvienas padarytų tai, ką padarė jie, vedami tikrų, šiltų jausmų.
Iš tikrųjų, čia pateikiau tik vieną nuteistųjų gėrio nešimo pavyzdį, bet tokių pavyzdžių yra daug, dar daugiau yra noro, bet ne visada sukuriamos tam galimybės. Nuteistiesiems trūksta užimtumo, bet dauguma jų nori veikti, tai jiems padeda ištverti, kažką naujo atrasti, tobulėti, arba tiesiog nedegraduoti, neprarasti būtiniausių socialinių įgūdžių.
Asmenys, dirbantys su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose dažnai apkraunami visokiais kitais darbais ir tokioms veikloms neturi laiko arba noro, reabilitacijos programos taikomos nuteistiesiems yra šabloninės, o savanoriai gali įnešti kažką naujo, paįvairinti jų pilkas dienas.
Kiekvienas iš mūsų yra kupinas gerumo iš prigimties, tik reikia surasti raktą tam, kad duris jo link būtų atvertos. Šiuo metu įkalinimo įstaigose bausmę atlieka apie 9000 asmenų, atrodo, tik tiek savanorių reikėtų tam, kad kiekvienas nubaustasis turėtų savo „draugą“, kuris juo tikėtų ir teiktų vilties, kad jis yra laukiamas visuomenėje, nes grįžti yra lengviausia ten, kur tavęs laukiama, tavimi tikima, ten kur būsi palaikomas ir apsaugotas.
Ne vienam iš mūsų kils klausimas, kodėl turėčiau jiems padėti ir nieko už tai negauti? Aš radau atsakymą į šį klausimą: daryti gerą neatlygintinai, tiesiog būnant šalia, bendraujant, skiriant jiems laiko. Tada gauni daug vertingesnį atlyginimą nei materialinė gerovė, užtenka pamatyti blizgesį akyse, kurios viską pasako ir tarsi šaukia „ačiū“.
Ačiū už tavo nuoširdų bendravimą, už šypseną, už tai, kad tiesiog esi tas, kas esi, be jokių kaukių, ačiū už tai, kad priimi mane be išankstinės nuostatos, neatstumi manęs ir tiki. Tokiais momentais supranti, kad iš tiesų esi reikalingas ir naudingas - štai kur vertingiausias atlyginimas.
Ką šiuo straipsniu norėjau pasakyti? Tikrai nenoriu niekam primesti savo požiūrio į nuteistuosius, ir nuostatos, kad kiekvienas darome klaidas ir už jas reikia mokėti atleisti, tiesiog noriu nešti žinią, kad ir nuteistieji savyje turi daug gerumo, moka mylėti, būti nuoširdūs ir neretai turi kilnių tikslų.
„Tam, kad būtum teisingas, reikia pradžiai būti geru. O būti geru - reiškia suprasti, kad visi žmonės klysta“. Adriano Celentano
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!