Mes bėgam, lekiam, nesustojam, o kuomet jau nebegalime, tuomet skausmingas būna laikas prisiminus beprasmiškas dienas, beprasmiškas mintis.
Vaikystėje valandų valandas praleisdavau žaisdama su sniegu. Jausdavausi lyg kūrėja, lyg stebukladarė, kuomet iš beformės baltos ir tokios trapios sakytum medžiagos, sukurdavau gyvybę – sniego senį. Kartą pasakiau draugei, kaip būtų baisu patapti vienu iš tų suaugusių žmonių, kurie eina sniegu, bet rodosi tartum jie eina akli, nemato, nesidžiaugia ir nežaidžia juo. O juk jų pėdos sniege pasilieka...
Ir štai aš einu, mano akys seka vaikus, kurių žandus žnaibo šalta žiemos ranka, o jie žaidžia sniege. Bet aš apsimetu, kad turiu svarbesnių reikalų nei kvaili žaidimai. Juk žaidimai skirti tik vaikams, mes – suaugusieji, rimti žmonės, skaičiuojantys pinigus, geriantys stiprią kavą rytais, kalbantys tuščiai, nekenčiantys kitų ir dar labiau savęs pačių...
Ir sukasi mintis galvoje, kad praėjo jau tos linksmos dienos, skardus juokas bėgant per pusnis, kuomet būdavo taip juokinga, kai vieną sekundės šimtąją dalį išsigąsdavai pagalvojus, jog nuo tokio stipraus juoko gali plyšti žandai... Seniai jau taip buvo... Bet štai išauš diena, kai viskas taps beprasmybe. Visi rūpinsis tik savimi, galbūt verks dėl to, ką padarė, ar dėl to, ko nepadarė. Nebematys kitų, neapšnekės ir nesidomės kas kaip ir kur.
Aš ir viena iš jų, ir tą dieną pataps viskas svarbiai nesvarbu, o gal nesvarbiai svarbu? Imsiu aš rogutes ir bėgsiu prie aukščiausio kalno. Stovėsiu, žiūrėsiu. Visa gamta alsuos man po kojomis. Nors ir miegos, nors bus žiema, bet ji bus tokia gyvai, graži... Aš įkvėpsiu pilnus plaučius oro, ir manau, kad būtent tuomet pajusiu tikrą gyvenimo kvapą, kuris užgniauš ir širdis suplakusi leis man pasijusti tokiai gyvai, kokia galbūt niekada nebuvau. Leisiu vėjui apgaubti mano pečius ir glostyti mano plaukus.
Ir nors galbūt tai bus paskutinis kartas, kuomet mėgausiuosi tokia nekaltai tyra ir prisiminimais brangia akimirka, jausiuosi laiminga, nes žinosiu, kad jei ne ši diena, galbūt nebūčiau išdrįsusi sau lesti vėl pabūti vaiku. Suktųsi snaigės danguj, o aš sukčiaus kartu. Skriečiau kalnu žemyn, sušalusi bėgčiau į vidų namų ir apkabinčiau visus, kuriems ne visada išreikšdavau meilę ir padėką už tai, kad buvo šalia ir vis dar yra.
Kiekvienam pasaulio pabaiga ateina skirtingu laiku. Visi tai nujaučia, bet ne visi pripažįsta. Pasaulio nuo žūties neišgelbėsi, ir tai nesvarbu. Svarbu artėjant pabaigai, savo vidiniam pasauliui suteikti laimės, išdrįsti pabūti tokiu, kokiu ilgai svajojai, norėjai, bet galbūt negalėjai...
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.