Skamba poetiškai, ar ne (?!) – dekonstruota siela. Kaip Čekuolis garsioje reklamoje sakė: „Pakalbėkime“.
Nežinau kaip jums, bet dekonstravimas ar konstravimas man iškart sukelia kompanijos „Lego“ vaizdinį priešaky. Tuo ir žavus, ir turbūt populiarus šis vaikiškas žaidimo išradimas, kad kiekvienas pagal save gali sudėlioti turimas kaladėles taip, kaip nori arba taip, kaip jam išeina. Bet ką daryti, kai gyvenimas už jus sudėlioja lego kaladėles ir jūs it cerebriniu paralyžiumi sergantis – lyg ir viską suvokiate, tačiau negalite ištiesti pirštų lego perdėliojimui.
Manau, tokių cerebralistų yra dauguma, net ir tu toks čia skaitantis. Kiek mes girdime iš savęs ir kitų „ne tokio gyvenimo aš norėjau“, „va, kitą kartą padarysiu kitaip“, „rytoj pradedu dietą“... bet įdomiausia yra tai, jog tokie ir panašūs pareiškimai atsiranda tik silpnumo akimirkoje, mat kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome (F. Nyče). Tik šioje vietoje nugalėjome, mano manymu, reiškia pralaimėjome, t.y. mintį ir suvoktą problemą dar ankstyvoje jos stadijoje kaip gerai veikianti imuninė sistema sugebėjome užspausti į sąmonės paraštę, nesuvokdami, jog tokios mintys - kaip ABBA hitai - nemarios, gali nepatikti, bet melodija galvoje skamba.
O prie ko čia vienatvė, paklaus nekantraujantys?! O prie to, jog vienatvė yra pats geriausias katalizatorius ištraukti visus praeityje nugalėtus klausimus į dienos šviesą. Vienatvė tai dinamiška laike apibrėžta būsena, kurios metu mūsų aptirpę pirštai pradeda lankstytis ir mes pasidarom įgalūs žaisti lego su savo siela – iš pradžių dekonstruoti (tik svarbu neišsibarstyti), o po to ir sudėti kokią gražią figūrą, kurios ginkdie, jokiu būdu negalima įsimylėti.
Taip – vienatvė puikus metas kurti save ir tik paskutinis asilo brolis to pripažinti nenori, tad skuba kaip koks erekcijų kamuojamas iolikmetis savo USB greičiau susieti su kitu stacionariu įrenginiu.
Tačiau nereiktų pervertinti ir vienatvės žavesio, mat vien dėl to, antraštėje panaudojau perfrazuotą filmo „Meilė ir kiti demonai“ variantą, nes vienatvės teikiami privalumai, juos suvokiančiam žmogui, tampa it Fukušimos atominė jėgainė prieš avariją – didelio masto galimybės, minties ir veiksmų ekologija, tačiau per’įtikėjus į šios laikinos būsenos pastovumo ir saugumo galimybę (minėjau, jog ginkdie negalima įsimylėti to) ima ir atsitinka didelis „bum“ – tik atominio sprogimo atveju jis matomas ir likviduotinas, o kai sielą užvaldo vienatvės demonas, kaip ir dera gerai dirbančiam demonui, jūs nieko nepastebėsite tik su kiekviena diena jausite vis didėjančią meilę sau! Jei taip, manau, pats laikas pažaisti lego!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!