Tikrai nežadu reziumuoti filmų, nes juos reikia pamatyti, o ne skaityti. Tai, kas ten buvo parodyta, ne visada galima perteikti ant balto popieriaus lapo (šiuo atveju perkelti į kompiuterio atmintinę, nes materialią spaudą jau net ir mūsų sengalvėlės ne visada varto).
Festivalio repertuaras nepasižymėjo nei itin aukšta vaizdo kokybe, nei akis draskančiais vaizdo efektais, nei pusvalandį trunkančiomis reklamomis prieš seansą. Tačiau kažkokiu šiems laikams paslaptingu būdu, šie filmai traukte traukė tautiečius praplėsti savo akiratį.
Bet kaip visada – pradėkime nuo pradžių. Būtinai reikia papilti kritikos. Tačiau tikrai ne rengėjams. Jiems – nykščiai į viršų. Didžiausia kritika šį kartą tenka mieliems ir nemieliems žiūrovams. Gal reikėtų pradėti nuo finansinės pusės. Tikiu, jog „Nepatogaus kino“ organizavimas pareikalavo ne tik didelių fizinių ir psichologinių rezervų, bet ir materialinių. Tačiau tai, ką pamačiau bilietų kasose, vertė ironiškai šypsotis.
Organizatorių deklaruotas simbolinis vienas centas už bilietą daliai lankytojų neatrodė simboliškai ir jie ramiu, neraustančiu nuo gėdos veidu metė tuos turtus į aukos urnas. Na gerai, sakykime studentas gali skirti litą, du, o gal net penkis, pamirštant tą suknistą centą. Savo ruožtu dirbantis ir SAVE GERBIANTIS asmuo gali ir darių su girėnu nuskraidinti link tos urnos. Bet... Savo akimis mačiau - o lankiausi galbūt dešimtyje filmų – ne vienas ir ne du keisdavo centą į bilietą. O viena pora, leiskite pastebėti, gražiai pasipuošusi ir skaniai kvepianti, už porą bilietų net du centus paaukojo. Gėda. Po galais, gėda man už juos visus. Todėl už jų stovėdamas raudonuodavau aš.
Na, ir nepamirškime kitų svarbių nacionalinių mūsų bruožų kine – žviegimas, muistymasis, „Feisbuko“ tikrinimas telefone, garsus telefono skambutis, ėdimas spragėsių ir parudusio gazuoto gėrimo lakimas – visai kaip Amerikoje. Tik gaila, kad čia buvo ne „Spider meno sugrįžimas“, o visai kitokio lygio ir kultūros renginys.
Taip, viename seanse, kur buvo rodoma apie Sirijos represiją, sėdėjo pienburnių krūva ir klykė praktiškai visą laiką. Gaila, buvo sėdinčių šalia jų. Kai eidamas iš salės paklausiau „kame čia replės“, gavau atsakymą, jog kažkelintokai čia buvo auklėtojos paliepimu, bet pačios pedagogės nebuvo nė kvapo.
Nepaisant tokios neteisybės, įspūdžiai – patys geriausi. Filmai buvo gilūs, prasmingi ir paliekantys tave su daugybe klausimų, nors į juos buvo bandoma atsakyti ne tik pačiuose kūriniuose, tačiau ir diskusijose po seansų. Tenkinančio atsakymo kiekvienam teks ieškoti savyje, nes kiekvienas galėjo būti paveiktas skirtingai, nelygu paties žmogaus puoselėjamos vertybės ir požiūris į supantį pasaulį.
Man teko patirti tiek gerų, tiek ir blogų sukrėtimų - einant namo džiaugtis, jog visgi kaip gerai gyvename mes čia, Lietuvoje; išgyventi dėl to, kokia neteisybė egzistuoja pasaulyje ir žinoti, jog dar šimtas metų, iki kol kažkas pasikeis.
Galbūt sakysite, jog tirštinu spalvas? Tačiau man patinka, kai nubėga visa tai, kas nereikalinga ir lieka esmė, tai, kas svarbu, tai, kas, mano manymu yra blogai ir ką reikėtų keisti. Visada sakiau ir sakysiu - savo mielą gyvenimą reikia pačiam gerinti, o ne laukti išsižiojus, kada jį pagerins atėjęs Kėdainių fabrikų stiklainių cecho grindų plovėjos viršininkas, arba išėjęs piktasis ir žmones skriaudęs Andrius. Ech, neina nė vienos minties užbaigt, nepagalvojus apie tai, ko nereikėtų galvot.
Taigi, pabaigai moralas būtų toks – turime daug gerų ir įdomių žmonių Lietuvoje, kurie stengiasi įvairiais būdais gerinti gyvenimą ir aš kalbu ne tik apie pinigus, tačiau neretai mes elgiamės neatsakingai ir nepagarbiai tokių žmonių akivaizdoje. O kas bus, jei ims ir išblės jų geri norai ir darbai? Taigi, pradedam mesti po tą centą kasdien į taupyklę, kad kitais metais turėtumėme santaupų nueiti į nepatogų kiną ir nekentėtų gražių šeimų biudžetai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!