Man 36. Gimiau ir augau Tarybų Lietuvoje. Todėl ir mentalitetas, pasak kai kurių būsimų šio straipsnio komentatorių – yra atitinkamas. Darbo stažas – daugiau kaip 12 metų. Bendras įmokų skaičius „Sodrai“... ?!

Apie 9 metus dirbau per du darbus, po 12 ir dažnai daugiau valandų. Mokesčiai, be abejo – dvigubi – ir pagrindinės darbovietės, ir nuo terminuotos darbo sutarties. O jei imuosi kokio projekto (autorinė sutartis ar individualios veiklos pažymėjimu (anksčiau – verslo liudijimai)) – dar apmokestina ir tą darbą (24–30 proc.). Galvojate, kad valstybinių paslaugų – nemokamo gydymo, storesnio šaligatvio, ryškesnio gatvės apšvietimo gaunu dvigubai ar trigubai? Juk taip ir turėtų būti – daugiau sumoki – daugiau gauni. Todėl daugiau dirbk, būk naudingas Lietuvai, ji – atlygins.

Tačiau už vaistus, kraujo tyrimus, dantų plombas turiu susimokėti. Už vaikų vaistus, skiepus, vaikų pusryčius mokykloje, labiau lavinančius būrelius – turiu susimokėti. Nei pati nedarbingumo pažymėjimo (biuletenio), nei vaikams sergant – negaliu imti – prarasiu didžiausius pinigus. Už mašinos pastatymą savo mieste (jei noriu pasinaudoti smulkiųjų verslininkų paslaugomis – ir nors tiek juos paremti) – turiu susimokėti. Kelią prie savo namų – su kaimynais išsiasfaltavome patys. Vienintelis kelio apšvietimas prie namų – nuosavi žibintai. Apie šaligatvį vaikams į vienintelę naują Lietuvos mokyklą – galime tik pasvajoti.

Ankstesnė miesto mokykla, kurią 3 metus lankė mano vaikas – kiek papudruota iš išorės, bet viduje – apsilupusiomis, nuo kiauro stogo aptekėjusiomis sienomis, numintu išplyšusiu linoleumu, su tais pačiais šviestuvais, kokie buvo, kai aš mokiausi prieš 20 ir daugiau metų. Jau nekalbu apie šaligatvius prie ir už mokyklos. Apie asfaltu išpiltus krepšinio aikštynus.

Dauguma miesto darželių – su lauko žaidimo aikštelėmis, tokiomis, kuriose dar aš, būdama vaikas, prieš 30–35 m. žaidžiau. Todėl pasakojimai apie Suomijos mokyklų stadionus su specialia danga, Norvegijos vaikų nemokamą vaikų dantų priežiūrą, Italijos 3 metus atidėtus mokesčius nuo pradedamo verslo – nenuostabu, kad daugeliui skubančių išvykti iš Lietuvos atrodo kaip kokia pasaka.

Labiausiai nuliūdina nuolat besikeičianti mano Lietuvos politika vaikų, t.y. jos paties ateities – atžvilgiu. Tai duoda, tai atima. Kaip buvo ir su „vaikų pinigais“ (kai buvo planuose mokėti apie 90 Lt iki kol vaikui sukaks 14 metų). Kiekvienas protingas man pažįstamas tėtis ar mama tuos pinigėlius, kuriuos davė valstybė, investavo į įvairius „studijų“ „mokslo“ ir kt. kaupiamuosius draudimus. Vėliau valstybė tuos pinigėlius atėmė. Todėl šeimos, norėdamos nenutraukti sutarčių, turi atimti tokius pat pinigėlius iš savo šeimos biudžeto. Bet tai – investicija į vaikų saugią ateitį. Į Lietuvos saugią ateitį. Jei vaikai norėtų likti kurti ir dirbti Lietuvoje, t.y. mokėti mokesčius valstybei, o man, ateityje pensininkei – pensiją.

O pabaigai – ir mano klausimas – tiek ekspertams ekonomistams, tiek politikams, tiek mėgėjams komentatoriams – ar nebūtų protinga vėl rasti pinigų vaikams („vaikų pinigai“) ir juos duoti ne pravalgyti, o investuoti į kaupiamuosius fondus, iš kurių tiek tėvus turintys, tiek tėvus (dėl nelaimių) praradę, tiek vaikų namuose augantys vaikai (gaunantys dideles valstybines išmokas), sulaukę pilnametystės įgytų finansinę paramą gyvenimo (verslo Lietuvoje) pradžiai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!