Kai man buvo vos du mėnesiai, mane ir mano sesytę dvynę atvežė į Panevėžio gyvūnų globos draugiją, Pilėnų 43 patalpas, kur kelis mėnesius gyvenome voljeruose. Nors buvo 2011 m. žiema, per daug nesiskundėme, nes būdos buvo apšiltintos, o ir mano kailiukas labai tankus ir šiltas. Taip ir gyvenome dviese, kol mus išvežė į Kaimiškio patalpas.

Ten galėjome su sesyte lakstyti laisvai. Beveik niekas mūsų neskyrė, nes buvome beveik identiškai panašios. Taip atėjo pavasaris, o mes vis sau ramiai gyvenome, laukdavom atvažiuojančių savanorių, abi kartu šokinėdavom, kad mus paglostytų ar pakalbintų. Matėme daug draugų šunų, kurie vis atsirasdavo ir vis kažkur iškeliaudavo su nepažįstamais žmonėmis, laimingi, kad juos kažkas myli. O mes vis sau gyvenom.

Tačiau vieną gražų pavasario vakarą pas mus atvažiavo daug žmonių. Jie vis ėjo ir apsistojo ties mumis. Jie kažką linksmai kalbėjosi, linksėjo, žiūrėdami į mano sesę, galvas. Ir tada tai atsitiko. Savanorė paėmė ant rankų mano sesutę, tada ji atsidūrė žmonių rankose, visi ją glostė ir kalbino. Manęs tai per daug nežavėjo, nes esu šiek tiek baikštoka ir kukli, todėl nepuolu šokinėti ant nepažįstamų žmonių.

Mačiau, kaip mano sesę išsinešė į lauką, žmonės keistai judino savo letenas su keistais pagaliukais ant balto, plono daikto, kurį kartais smagu padraskyti. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo mylimą sesytę... Taip likau viena.

Pradėjo žaliuoti medžiai, dienos darėsi šiltesnės, taip gera buvo gulėti ant saulutės po medžiais ir snausti. Kiekvieną dieną vis bėgiodavo man pažįstami žmonės, kurie įpildavo mums gerti, maisto ir paglostydavo mus. Atėjo vasarą.

Aš nežinojau, kas čia per daiktas, nes pažinau tik žiemą ir pavasarį. Buvo labai gerai ir šilta. Šiek tiek nusivyliau savo kailiuku, nes dažnai man būdavo labai karšta. Kartais mūsų žmonės juokaudami įmesdavo mane į vandenį. Man tai nelabai patiko, bet iškart pasidarydavo vėsiau ir geriau. Svetimi žmonės ir ateidavo ir išeidavo su vis kitais mano keturkojais draugais. O aš vis laukiau... Tačiau manęs niekas nepanoro.

Baigėsi vasara, prasidėjo ruduo, o aš vis dar laukiu savo žmonių. Man patinka gyventi Kaimiškyje, tačiau aš taip noriu turėti savo žmones, kurie mane mylėtų, numestų kauliukus ir pakalbintų mane kiekvieną dieną. Aš galėčiau gyventi bet kur, jei tik mane priimtumėte, svarbu, kad mylėtumėt! Aišku, žiemą man būtų per karštą gyventi bute, todėl mielai pasitenkinčiau būda ir dubenėliais su maistu ir vandeniu. Vadovė net prižadėjo mane sterilizuoti, jei atsirastų norinčių. O aš prižadu būti gera jūsų draugė ir mylėti jus visą savo gyvenimą! Prašau, suteikite man meilę ir savo namus!!

Aš gyvenu Kaimiškio kaime (už pieno kombinato, važiuojant tiesiai į Trakiškio pusę).

Mane galite pasiimti pirmadieniais/trečiadieniais/penktadieniais 17-19h. Paskambinkite mano prieglaudos vadovei (869888741), ji patvirtins, kad esu gera, ištikima draugė.

Labai jūsų laukiu! 

Kalytė Višta. :)