Kiti atkakliai tvirtina, kad visuomenės narių žiūrėjimą vienas į kitą pro tamsintus akinius nuo saulės susikuriame savo fantazijoje ir norėdami šį vaizduotės kūrinį išmesti į šiukšlių dėžę, turime rodyti gerą pavyzdį. Tarkime, pasisveikinti su nepažįstamu žmogumi. Ir būtinai su nepažįstamu, jeigu pažįstamas, tai galima ir nesisveikinti (koncentruokimės į svarbiausius dalykus). Išbalinti savo dantis ir demonstruoti puikiai atliktą odontologo ar kokio nors kito –logo darbą.
Ką dar galima padaryti? Ko tik širdis, turinti krūvą realybei nepatinkančių sumanymų, geidžia. Nepamirškime ir trečiosios nuomonės apie susvetimėjusią visuomenę savininkų: na, taip, reiškinys egzistuoja. Rimtai, egzistuoja. Nieko nepadarysi. Ne nuo vieno žmogaus priklauso... Įdomu, kaip susipešę šių trijų nuomonių savininkai pagrįstų „pradėti reikia nuo savęs“ teiginį... Bet dabar ne apie tai.
Jeigu neegzistuotų visuomenės susvetimėjimas, tai apie jį niekas ir nekalbėtų, o tai, kad tokios kalbos įgriso, rodo labai paprastą dalyką: problema neišspręsta, o ir tingima tai daryti. O gal geriau būtų pasakyti, jog tam nėra laiko (beje, o kam jo yra?)...
Nori išvengti situacijų, kai atrodo, jog kalbi tokia kalba, kurios be tavęs niekas visame pasaulyje nesupranta? Už viską labiau trokšti nuolatos jausti artimų žmonių paramą? Tylomis svajoji (ir vėl!!!), kad nebūtinai išėjus į gatvę, kiemą su tavimi visu pultų sveikintis ir tau šypsotis, bet bent jau nematytum rūškanų viskuo ir visada nusivylusių veidų (sugalvok, ką nors įdomesnio)? Galų gale, būtų smagu perdažyti ir tą švininį dangų! Na, gerai, to jau per daug.
Ir vis dėlto, šie troškimai yra labai žmogiški ir, kaip bebūtų keista, realūs. Be abejo, kyla klausimas, tai koks tas stebuklingas burtažodis, kuris Tavo gyvenimo dėl gyvenimo lemputę gali uždegti be elektros srovės, o gyvenimo dėl egzistavimo lemputei išrašyti tokią milžinišką sąskaitą, kad anksčiau ar vėliau teks suvokti, jog būtina kažką keisti?
Atsakymą, kuris oficialiai nėra paskelbtas, ne gana to, net nepatvirtintas moksliniais tyrimais ar šeštuoju jausmu, sudaro vienas vienintelis žodis: pagarba. Kaip kvailai, naiviai, beprotiškai, nesąmoningai ir pan. beatrodytų, kito žmogaus gerbimas Tavo gyvenimą tikrai gali padaryti panašesnį į jau minėtą „gyvenimą dėl gyvenimo“. Negali būti! Šiaip tai, gal ir gali. Kaip? Bandykime pasiaiškinti.
Jeigu gerbi, vadinasi ne tik klausaisi, bet ir girdi. Vakar Tavo pusseserė kažką kalbėjo apie tai, kaip seniai matėtės? Draugė pasakojo, kad pastaruoju metu jai viskas sprūsta iš rankų? Išmok ne tik klausytis žmonių, bet ir išgirsti, ką jie nori pasakyti. Tik taip galėsi suprasti, ko žmonėms reikia iš Tavęs, kuo Tu gali jiems būti naudingas.
Suvoksi, kad, kaip bebūtų gaila, nesi Visatos centras, saulė aplink Tave irgi nesisuka, o kiti žmonės neretai turi didesnių problemų, negu Tu. Kokia iš to nauda (mes visgi pragmatikai)? Be abejo, ne ta, kad supratęs, jog, daugeliu atveju kiti žmonės turi svarbesnių problemų, galėsi ramiai atsipūsti ir pasidžiaugti savo laimėjimu. Taip galėsi suvokti, ką pats darai ne taip ir kodėl Tau atrodo, kad kalbi visiems nesuprantama kalba. Bent viena problema mažiau – įmanoma susikalbėti!
Jeigu gerbi, vadinasi gali rasti laiko (deja, bet taip). Aišku, būna visokiausių situacijų, kai netgi artimam žmogui sunku rasti laiko, o ką jau bekalbėti apie pažįstamus. Tačiau verta pripažinti, kad tokios situacijos yra išskirtiniai atvejai. Dažniausiai laiko rasti mes galime, tik nenorime to padaryti. Kaip bebūtų gaila, tas nenoras reiškia nepagarbą kitam.
Į susitikimą visada vėluoji bent 5 minutes? Nieko, palauks, juk Tu čia svarbiausias, visi kiti nėra tokie užimti... Tai pačiai pusseserei, kuri kažkelintą kartą sako, jog labai seniai matėtės, guodiesi, jog dabar Tau labai (suprask, labai labai) įtemptas metas? Taip kiekviena diena gali būti įtempta. Tai gal baikime vieną kartą skųstis, kokie mes esame užimti? Jeigu kas nors yra išklausęs bent vieną (jeigu nėra tekę – būtinai reikėtų tai padaryti) išskirtinio, tikrąja ta žodžio prasme, amerikiečių profesoriaus Randy Pausch paskaitą apie laiko valdymą, tai tas „kas nors“ puikiai supranta, kodėl, tarkime, jogos ar feng šui garbintojai yra tokie ramūs, pasitikintys savimi ir, regis, neturintys jokių problemų bei besimėgaujantys gyvenimu. Jie moka valdyti savo laiką. Gal pats laikas tai padaryti ir mums?
Galų gale, jeigu gerbi, vadinasi, moki mylėti. Gerai jau gerai, labai pompastiškas sakinys. Na, bet niekas neverčia į jį žiūrėti per pompastikos žiūronus. Tiesiog sunkiai įsivaizduojama, kaip galima mylėti žmogų, kurio klausaisi bet negirdi ir kuriam nerandi laiko.
Žinoma, minčių skaitymas nėra dažnas dalykas, jausmų skalių patikimumas kelia įtarimų, tačiau, jeigu rimtai, kaip tu tą meilę įrodai? Parašydamas žinutę „as tave myliu“ (būtinai be lietuviškų raidžių ir pridėjus daug keistų išsišiepusių figūrų, kurios turėtų reikšti Tavo akimirkos jausmų proveržį)? Grįždamas namo su gėlių puokšte ar dovana, apkabindamas ir klausdamas, kur pietūs (niekas čia nejuokauja, valgyti reikia visiems)? Labai didele dalimi meilė yra supratimas. Koks? Supratimas, kad bet kada gali prašyti pagalbos. Supratimas, kad visada pats ją suteiksi.
Tiesioginis supratimas, kuo gyvena Tavo mylimas žmogus. Nes Tu turi būti tas, kuris, tam tikra prasme, skaito jo mintis. Kuris, suvokus, kad kažkas ne taip, neklausia „ko ir vėl nepatenkintas“, bet bando išsiaiškinti priežastis. Net jeigu kartais tai labai erzina klausinėjamą žmogų (būna, tikrai būna)... Be pagarbos visa tai neįmanoma.
Ką gi, kokia išvada? Tokia, kokia buvo pateikta tarp eilučių. Radusiems ją belieka džiaugtis arba liūdėti, arba nesutikti (asmeninis pasirinkimas). Neradusiems galima palinkėti pradėti paieškas...
Visgi nekantrumas kartais būna įgimtas (po galais!)... Susvetimėjusios visuomenės reiškinys prasideda nuo Tavo susvetimėjimo sau pačiam. Išmok bendrauti, visų pirma, pats su savimi. Tokio mokslo rezultatu (po ilgų vidinių pilietinių karų) savaime taps pagarba kitam. O pagarba kitam anksčiau ar vėliau įteiks dovaną: švytėjimą Tavo akyse, nes žinai, kad darai tai, ką reikia daryti. Tada kils neaiškumų, nes gali pasirodyti, kad visuomenė niekada nebuvo susvetimėjusi. Ji tik atrodo tokia esanti (aišku, vaidyba verta Oskaro). Ir tik todėl, kad ją sudaro tokie pat žmonės, kaip ir Tu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!