Tačiau, kaip minėjau šiame rašinyje, nusprendžiau, kad filmo tęsiniui visgi suteiksiu šansą. Švarcas nebebus epizodinis aktorius, pirmas blynas dažnai juk būna prisvilęs ir galiausiai, kiek gi galima žiūrėt vien tik „meninius“ filmus (siela dažnai reikalaja ir suvirškinto maisto gerklėje).
Minėjau, kad pirma dalis buvo kičo ir klišių rinkinys. Tarkim, paimu vieną iš galybės epizodų: Mickey Rourke atvažiuoja su mocu, sėdi krėsle su kaubojiška skrybėle ir rūko cigarą. Taip buvo bandoma sukurti kieto čiuvako įspūdį, kurio dar ir dialogas su kitu veikėju atrodo kvailas ir nepritemptas. Žinote juk kaip būna, kada dirba pradedantysis režisierius – viskas žiūrisi kažkaip nenatūraliai, atrodo, kad daroma kažkas dirbtinai ir šiaip norisi facepalmint. Tad tas filmas buvo pilnas tokių pariebintų epizodų ir jų elementų, ar scenarijuje, ar personažo charakteristikoje.
„Nenugalimieji 2“ veiksmas prasideda Nepale, kur rodomas „klasikinis“ bojavykų variantas – autokratinis režimas šalyje ir rūsyje tardomi du kaliniai, o kitame epizode rodomi su įspūdinga karine ekipuote atšluojantys šaunūs vaikinai jų laisvinti. Ši pradžia jau nuteikė maloniai – šaudynės pačia riebiausia forma, kuomet į šipulius byra pastatų sienos, sprogsta mašinos, kamuoliais virsta dūmai ir kraujas tykšta kaip pomidorų padažas amerikietiškame restorane. Bežiūrėdamas šį epizodą, iškart atsiminiau „Commando“ filmą su Švarcu, kur anas su kulkosvaidžiu „šienavo gyvatvorę“... Pačiomis geriausiomis tradicijomis ir čia. Klasika!
...šį žodį, beje, ne kartą ir neatsitiktinai filme naudojo ir herojai. Juo jie apibūdindavo vieną iš bojavykų elementą, t.y. kovą su priešu naudojant tik kojas, rankas ir daugų daugiausia kokį šaltą ginklą. O pats filmas, ką tu – tiesiog grynų gryniausias šiltas žvilgsnis į tuos senus gerus šio žanro filmo laikus ir, ko gero, grįžimas aktoriams į jų jaunystę, kurioje jie žibėjo akinamai įspūdingais raumenimis, moterims patinkančiais staigiais judesiais bei šiaip nenugalimųjų stotu, beigi įstabia gracija.
Atrodytų, nors ir buvo pilna kičinių elementų filme, bet vat būtent šioje dalyje pasimatė, kad Silvestras Stalone įgavo režisieriui reikalingus įgūdžius, pasimokė, nes tos klišės, kaip sakoma – žiūrėjosi, ir žiūrėjosi gerai. Kad ir toks dalykas, kaip veikėjų aprangos stiliukas – vietoj to, kad į amazonės tipo džiungles (klasika) eidami ieškoti sudūžusio malūnsparnio (dar viena klasika) su jame esančiu seifu (irgi) būtų aspirėdę „kareiviškai“ ar „koviniu garderobu“, tai kaip jūs manot? Stalonės veikėjas, užsivilkęs stilingą juodą paltą su atlošta apykakle, Stathamas pilkšvai baltą megztuką su prasegta krūtine, ir t.t. Trumpai tariant – visi prieš užduotį buvo trumpam (porai valandų) užsukę į „H&M“ arba „Zara“ parduotuvę.
Toliau, kas labai patiko, tai filme skambėjusi muzika. Puikiai parinkta, nuotaikinga, ir smagiai nostalgišką atmosferą gerai sustiprinanti. Sustiprinanti taip, kad kai pamatai Švarcą, sakantį „I need much bigger gun“ – suspaudi delną į kumštį, ir nusišypsojęs, iškoši kinoteatre garsiai „yeah!“ Geras bajeris buvo Chucko pasirodymas, ir įtaisymas jį į „vienišo vilko“ vaidmenį, bet nespoilinsiu, kad besiruošiantiems žiūrėti šį kiną nebūtų sugadintas siurprizas ir atradimo juokas.
Kas dar padarė filmą maloniu sielai, tai galybė izdivonų iš savęs ar, kitaip tariant, iš tos jų pačių „klasikos“. Iš Švarco lūpų „I‘m back“ (liet. aš sugrįžau) skambėjo ir firmiškai, ir pasijuokiant žiūrovo lūpomis. Tada jau turbūt ne vienam iš jūsų matytam „Youtube“ epizode, kuomet B. Willisas su tuo pačiu Švarcu laksto smart caru, taškydami viską aplinkui. Minėtas nenupasakotas Chucko Norriso pasirodymo amplua. Na, ir taip toliau.
Ko dar žiūrėdamas laukiau, tai „klasiškų“ kiekvieno aktoriaus navarotų, jų vizitinių kortų. Švarcas su „I‘m Back“ ir „big gun“, Van Dammas su įspūdingais smūgiais kojomis, Jeto Li rytų kovos menų demonstracija su... keptuvėmis. Taip taip, visi firminiai prijomai buvo ir smagiai bei taikliai inkrustuoti. Tik kas gailiausia buvo, tai kad Van Dammas vaidino blogietį (netgi jų vadą) – manau, Dolphas Lundgrenas čia būtų labiau tikęs nei kad vaidinęs nevėkšlą, iš kurio visi juokėsi.
Ir ką gi, kaip matote, filmas šis man patiko ir paliko gerą įspūdį. Bet... tikrai nesakau „eikit jo žiūrėti į kiną“ ar „primygtinai rekomenduoju“. Manau, ši juosta gali nepatikt net ir tada, jei bus tam tinkama nuotaika. True videakiniai čiuvakai, kurie jaunystėje yra pražiūrėję visokius „Double Impact“, „Commando“, „Rambo“ ir t.t. ne vieną kartą, taipogi yra ne išimtys. Tačiau tie, kas nori atsipalaiduot ir negalvodami sužiūrėt nostalgiškus jausmus gražiai sužadinantį filmą – rekomenduoju „rizikuot“ ir pirktis bilietą į šį filmą. Dideliame ekrane šią juostą žiūrėti kur kas labiau verta nei po mėnesio per kompą.
