“Tu, Petrai, gal žydras?”,- nugriaudi juoku pašnekovai. Tačiau, ar rimtai susimąstome, ką Lietuvoje reiškia būti netradicinės seksualinės orientacijos? Štai visai neseniai su draugų kompanija nutarėme mainais į duotą donorų kraują pasijusti atsakingais piliečiais. Pasitarėme ir nulingavome į kliniką. Anketos klausimai pasirodė reiklūs mūsų autobiografijoms: ar esate naudojęsi prostitucijos paslaugomis? Ar vartojote narkotikus? Klausimas vyrams. Ar esate turėjęs lytinių santykių su tos pačios lyties asmeniu?
Pasijuokdami ir pakumščiuodami vienas kitą atsakome sąžiningai. Būtent sąžiningai. O sąžiningumas, kurį parodo žmogus, reikalauja pagarbos. Deja, sąžiningumas, kaip asmeninė savybė, Lietuvos girioje - dažnai aptinkama gėrybė. Po vieną keliaujame į gydytojo kabinetą informacijos pasitikslinimui ir patvirtinimui, kad kraujo donorais ne tik norime, bet ir galime būti. Deja, paaiškėja, kad netradicinės orientacijos asmenų net ir kraujas yra kitoks. Klausiame, ar tyrimas rodo ligą. Mums paaiškina, jog ne. Tačiau tokio kraujo net nebus imama ir vėliau tiriama. Pakanka būti atviram atsakant į anketos klausimus… Kolega mandagiai ir santūriai lieka koridoriuje.
„Maniau, kad tai jau seniai pasikeitė“,- liūdnai tepasako. Prasidėjus rinkimų maratonui žiniasklaidoje vis iššoka vienas kitas drąsesnis klausimas ir apie partijų poziciją ir požiūrį į vienos lyties asmenų santykius. Pirmuosiuose penkių didžiausių partijų lyderių debatuose atsirado vos vienas politikas, sugebėjęs šiaip ne taip kampais ir pakampėmis leisti žiūrovams suprast, kad jis palaikytų vienos lyties asmenų santykių įteisinimą kokia nors priimtina forma. Kiti politikos lyderiai arba mykė, arba vietoje atsakymo į klausimą, deklamavo ditirambus tradicinei šeimai.
Tačiau, jei paklaustume politiko, ar jis nori, kad jo valdoma visuomenė būtų laiminga. Jis be abejo atsakytų, jog tikrai taip. Netradicinės orientacijos asmenų mistiškai vis dar nėra tobulosios visuomenės planuose. Kodėl?
Drįsčiau teigti, kad politikams kaip ir daugeliui mūsų “normaliųjų” atrodo, kad jie – „kitokie“ – egzistuoja kažkur toli. Jų nėra mūsų miestuose, troleibusuose, kavinėse, ir tikrai nėra mūsų draugų susibėgimuose ir giminės sueigose. Jų problemos “normaliesiems” tolimos ir nesuprantamos. „Kitokiesiems“ juk rūpi tik garsiai rėkti eitynėse ir būriuotis savo naktiniuose klubuose ir baruose.
Tiesa ta, kad „kitokieji“ anaiptol nėra vien plunksnomis apsikaišę ir garsiai rėkiantys eitynių dalyviai. Tiesa ta, kad daugumą netradicinės seksualinės orientacijos žmonių lygiai kaip mes kasryt drauge su mumis važiuoja į sąžiningai atliekamą tarnybą, ramiai lūkuriuoja eilėse prie kasų, vasarą traukią į pajūrį ir rūpinasi senstančiais tėvais. Mūsų “normaliųjų” pykčiui „kitokieji“, mūsų verčiami tapti itin stipriomis asmenybėmis, neretai yra pilietiškesni ir bendram visuomenės gėriui sąmojingesni mūsų visuomenės nariai. “Normalieji” nieko nenujausdami mokosi iš kitokiųjų ir žavisi jais. Jie yra mūsų bičiuliui ir kaimynai. Pardavėjos, vairuotojai, vadybininkės ir direktoriai. Jie broliai, seserys ir kursiokai ir klasiokai. Jie – “kitokieji” ir mes – “normalieji“ esame viena ir tapati visuomenė.
Parodyto sąžiningumo vertam elgesiui jau metas tapti kasdienio gyvenimo etiketu ir taisykle. Deja, nepaisant visuomeninių organizacijų pastangų netradicinės seksualinės orientacijos asmenys vis dar negali pasikliauti politikais, bandančiais įsiteikti mums – “normaliesiems”. Jiems belieka kliautis visuomenės sąmoningumu ir kantriai laukti mūsų brandos. Tikėtis, kad užretą sąžiningumo savybę gali nusipelnyt pagarbos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!