Na, žinoma, ir pati esu emigravusi. Niekam neįdomu, bet vis tiek pasisakysiu, kad mokydamasi ir studijuodama neturėjau tikslo išvažiuoti iš šalies, net per atostogas nesvajodavau išvykti į amerikas ar australijas. Aišku, ne dėl didelės meilės Marijos žemei, o paprasčiau iš provincialumo. Visi mano poreikiai buvo patenkinti namie, nebuvo jokios būtinybės palikti lizdą. Sako, kad varlė, sėdėdama šuliny, mato tik tą mažą dangaus apskritimą ir galvoja, jog daugiau nieko nėra, bet jeigu ją iškeltum į viršų, akys užfiksuotų kur kas daugiau.
Taip ir aš galvojau, kad be Kauno dar yra tik Holivudas, kur gyvena Pitas su Kruzu, tačiau į ten aš nenorėjau, nes mano užpakalis nebuvo toks mažas kaip Aniston, o krūtinė ne tokia gražiai apvali kai Pamelos. Dar giliau, nesiplėsdama į bereikšmes smulkmenas, skubinu banaliai pasisakyti, kad dėl asmeninių priežasčių visgi išvažiavau. Jau beveik metai, kaip atradinėju savyje patriotę. Gyvenu Vokietijoje, drįstu sakyti, gražiausiame jos mieste ir kultūros sostinėje Drezdene. Šitą vietą jau po pirmo apsilankymo vadinau savo svajonių miestu, bet tai tikriausiai tik dėl to, kad iki tol vienintelis matytas užsienio miestas buvo Santa Barbara, ir tai tik per televizorių, pro Sisi miegamojo langą. Na, nesvarbu. Žodžiu, aplinka čia esu baisiai patenkinta, o dėl bendravimo trūkumo, kaip ir visi emigrantai, per skaipą verkiu mamai į ausį. Niekas nenori su manim draugauti. O tų, kurie nori, nenoriu aš. Tai pala, ar čia tikrai tik vokiečių problema, kad jie nepriima svetimšalių?
Kaip jau minėjau, didelių draugų per dešimt mėnesių čia neradau. Bet common, pradėjus studijas ir pakeitus mokyklą į universitetą man taip pat reikėjo bent trijų metų, kol radau porą draugų. Lietuvoje. Ir ne tik todėl, kad aplinkiniai mane laiko keista, bet dar ir dėl to, kad aš tų aplinkinių nemėgstu. O jei nemėgstu, net ir apie orą jokių „smol tokų“ su jais nepradėsiu. Nes man tai kvaila, laiko švaistymas. Ir jokios lietuvių bendruomenės man Vokietijoje nereikalingos, nes ne su kiekvienu lietuviu ir namie draugavau vien dėl to, kad jis lietuvis.
Esu 100% įsitikinusi, kad patys esam atsakingi už tai, ar mus vietiniai priima į savo ratą, ar ne. Ir taip bus tikriausiai tol, kol nustosime save vadinti užsieniečiais iš tos mažos Sovietų Sąjungos šalies, kol laikysimės įsikibę savo kompleksų, kol čia gimusius ir užaugusius laikysime pranašesniais, nei mes patys.
Aš dirbu vaistinėje. Čia, be abejo, dirba išsilavinę ir protingi žmonės, jie kuria ramią ir profesionalią atmosferą. Neturiu čia draugų ir jų nenoriu turėti, nes tos moterys man neįdomios – tiek pasitenkinimo savimi, kiek kiekviena jų turi, mano lietuviškoje šeimoje užtektų bent penkiems asmenims. Bet ne tame bėda, kad jos gerai su savimi sutaria, priešingai, tai sveikintina. Tačiau kam aš visgi nepritariu, tai tobulėjimo stokai. Juk jei jau esi aukštybėse, nebegali kilti aukščiau, ar ne?
Klausiau savęs, kodėl esu čia, o ne Kaune, kur viskas buvo paprasta ir patogu – nuomojamas butas mylimame senamiestyje, Santakos parkas pasivaikščiojimams su šunimi, Vilniaus gatvės kavinės vakarojimams su draugais, Ąžuolyno parkas sportui, Žalgiris krepšinio aistrai, Akropolis visiems gyvenimo atvejams (dar būdama Lietuvoje sakydavau, kad be feisbuko ir Akropolio mano gyvenimas būtų tuščias...). Ir neklaidžios, gerai pažįstamos miesto gatvės, kurios nors ir duobėtos, vis tiek puikiausiai pravažiuojamos, nes prieš pat duobę apima jausmas, kad būtent dabar turi pasukti į kairę, ką net negalvodamas padarai. Praktika ir patirtis daro savo.
Viso to neturiu čia, bet ne todėl, kad čia Vokietija, o aš iš Lietuvos, o dėl to, kad tai tik pradžia. Jei sugebėsiu susitvarkyti su savo kompleksais ir priimti save tokią, kokia esu, priims mane ir kiti. Kitaip ir būti negali. Reikia stoti, eiti ir daryti tai, kas turi būti padaryta, kas veda tikslo link. Tą patį reikia daryti ir gyvenant Lietuvoje, o ne verkti, kad atlyginimai maži, kad vyriausybė netikusi, kad pensininkai vairuoja išsižioję. O jei nepavyksta susimotyvuoti, reikia imti atostogas. Jei ir tai nepadeda, mano jau minėtas teisingas spyris į teisingą vietą visada padės.
Šeimą ir draugus Lietuvoje aplankiau keturis kartus. Norisi daugiau, bet grįžti visam neplanuoju. Ne todėl, kad Lietuvoje buvo negerai, ir ne todėl, kad čia labai gerai, tiesiog todėl, kad savaime dėlioju sau tikslus, o jie atgal neveda. Bet tikrai nesakau „niekada“, nes tai būtų ne visai gudru.
Ir dar pabaigai – su savimi išsivežiau savo kalę. Ji tokia paprasta, „ūkiška“, paimta iš prieglaudos Užliedžiuose. Taigi, kaip mergaitė iš kaimo, ji turėtų būti pilna kompleksų, nepasitikėjimo savimi ir kitais, viskuo nepatenkinta ir verkianti, kad jos nemyli kaimynai. Bet yra kitaip. Ji drąsiai lapatoja užsienietiškomis gatvėmis, draugauja su tais šunimis, kurie jai atrodo verti dėmesio, ir iškolioja visus, kurie įtartinai kvepia. Žiūriu į ją ir galvoju – kiba ji miegojo mašinoje, kai kirtau valstybių sienas, ir nežino, kad jau ne Lietuvos kaime randasi? Kodėl ji nesijaučia prastesnė už vietinius? Kodėl nekompleksuoja dėl savo lojimo su akcentu?
Dėl savo agresyvumo mano gauruotoji draugė žygiuos į mokyklą. Bet kokią mokyklą turi lankyti emigrantas, kad nustotų jaustis emigrantu blogąja to žodžio prasme? Ei, pasaulis priklauso visiems. Gal žemėlapyje ir nubraižytos linijos tarp valstybių, bet visos sienos, tokios kaip Berlyno, jau sugriautos. Kad ir kur bestovėtum, gali stovėti tvirtai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!