Aš jau nebeprisimenu, kada taip gera buvo. Dar pavasarį gyvenau sezono atidarymo belaukiančioje lauko kavinės terasoje. Taip, matydavau, kaip viduje žmonės kepa šašlykus židiny, kaip „netelpa” valgant didžiules porcijas… O mano pilvas gurgė be sustojimo. Bet aš nesiskundžiau nučiulptais vištų kaulais, riebaluotomis vienkartinėm servetėlėm ir tuo, ką rasdavau konteineriuose.
Svarbiausia mano užduotis anuomet - susirasti kuo daugiau draugų. Tik arba aš jų ieškoti nemoku, arba su manimi niekas draugauti nenori. Girdėdavau, kaip sakydavo: „Fe, purvinas, negražus, nususęs, ligotas, ko čia trinasi? Reik miškan jį išvežt!” O kodėl miškan? Ten gi nesusirasi draugų! Nemėgo manęs kavinės – pirčių lankytojai ir personalas, oi kaip nemėgo… Galbūt aš ir nebuvau veislinis, pūkuotas, minkštas, iškvėpintas ir putlus, bet gi koks draugiškas! Griūtumėte man po kojomis, taip intensyviai aš pinuosi, murkiu ir meilinuosi! Trukdžiau ir neišmokau bijoti žmonių, kartais gaudavau į kailį, nesugebėdavau atpažinti piktadarių.
Tarytum „juoda juosta” nutvieskė mano gyvenimą – apsirgau, nesusirasdavau pavalgyti, slėpdamasis nuo šalčio nusideginau kailiuką į automobilių duslintuvus, dar tas žvėris, įkandęs į uodegą liko nenubaustas… Jaučiau, kad silpstu. Skruostai kaito, supūliavusios akys nieko nebematė. Buvau net nusigandęs sekundei kitai... Na gerai, kaip reikiant išsigandau ir tikėjausi stebuklo.
Ir čia, žiūrėk, vieną dieną, išgirdau švelnius merginų balsus: „Mažyli, vargšeli, ateik katinėli…” Maniau, tikrai ne man. Bet tos dvi būtybės artinosi ir gailiai tiesė į mane rankas. Nesusivaldžiau. Puoliau trintis ir skųstis, viską pasakiau, kas ant širdies gulėjo… Suveikė! Jau po keliolikos minučių aš automobilyje, susiraitęs ant gražios merginos kelių, važiuoju į kliniką. Žinoma, kad norėjau likti su gelbėtojom, bet manęs niekas neklausė. Laukė įvairios procedūros perkastai pūliuojančiai uodegai tvarkyti, viršutinių kvėpavimo takų gydymas, vaistukai ir vitaminai.
Pratupėjęs stacionare beveik mėnesį, iki visiškai nepasveikęs ir vos galo negavęs iš nuobodulio, pagaliau nukeliavau pas globėją Rūtą. Va čia tai prasidėjo gyvenimas! Pažintis su Princese, Rūtos katele, kaip reikiant paspartino mano pasveikimą. Princesė – mano geriausia draugė ir didžioji gyvenimo meilė! Per savaitę Rūta mane išgydė nuo visų kosulių.
Dabar esu visiškai sveikas, kastruotas ir pasirengęs keliauti į naujus namus. Man maždaug 5 – 7 metai. Tik jau neperkreipkite veidų! Tai pats žydėjimas! Esu geriausias žmogaus draugas (tik jau nepykite, mano bičiuliai šuniukai). Mėgstu draugauti ne tik su žmonėmis, bet ir su kitais katinais (tad svajoju, kad mane išsirinkę Žmonės turės gyvūnų). Dievinu vaizduoti šuniuką – sekioti gerajai globėjai iš paskos ir klausytis komandų, žaisti su Rūtos šlepetėmis, miegoti ant lovos, prie globėjos kojų ir daug kitų linksmų dalykų. Dūkstame su Princese iki sąmonės netekimo, taigi, galima drąsiai sakyti, kad esu energingas ir judrus.
Rūta labai gera ir Princesę aš labai myliu, bet likti šiuose namuose negaliu. Globėja neplanuotai pasiliko nepasidovanojusią globotinę Princesę. Mano geriausia draugė taip pat buvo išgelbėta iš mirties gniaužtų. Mums su Princese jau dabar bus sunku skirtis, nes kasdien vis labiau priprantame vienas prie kito… Todėl skubu ieškoti Tavęs, mano būsimas šeimininke!
Pažadu niekad nenuvilti, būti paklusnus ir džiaugtis Tavo draugija visą gyvenimą!”
Ar norėtumėte draugo namuose? Hašas Jūsų labai laukia.