Teko pasinaudoti vienos labai gerai Lietuvoje žinomos įdarbinimo įmonės paslaugomis. Nedideliame kabinete sėdinti jaunutė mergina nelabai rišliai pasakojo, ką reikės dirbti, bet visą laiką kartojo, kad dabar yra gautas užsakymas ir reikia žmonių daržovių fabrike netoli Mančesterio. Kad būtų įtikinamiau, ji man pasiūlė pasirašyti specialų sutikimą, kad aš tikrai dirbsiu, kurį atseit faksu išsiųs darbdaviui. Kai teko pakloti nemenką sumelę pinigų, mergina jau tiksliai nurodė vietą, kur man reikės važiuoti.

Deja, tai buvo ne prie Mančesterio, o nedidelis kaimelis netoli lietuvių pamėgto Peterboro. Keista pasirodė ir tai, kad mergina iki paskutinės minutės man aiškino, kad ta vieta yra prie Mančesterio, nors paieškojus nurodyto adreso jos darbo kompiuteryje, paaiškėjo tiesa. Na, o vėliau dar keletą kartų buvau mulkinamas dėl išvykimo laiko ir datos, kol, matyt, pavyko surinkti pakankamai žmonių, kad galėtų samdyti mikroautobusą.

Nuvažiavus į nedidelį kaimelį, mus visus sukrėtė šiurpokas vaizdas. Pastatas, kuriame būsime apgyvendinti, iš lauko atrodė neblogai, bet vos tik pažvelgėme į vidų, apėmė siaubas. Moteriškės iš Kauno susigriebė už galvos ir prašė vairuotojo jas vežti kitur. Tačiau visi supratome, kad kito pasirinkimo nėra. Pasirodo, kad jau porą metų nėra ir to daržovių fabriko – jis uždarytas.

Šis kambariukas toks mažas, kad dvi lovos išsitenka tik dviem aukštais

Na, o pastato (jis vadinamas hosteliu, tai bendrabutis) viduje jautėsi pelėsių kvapas, nes kai kuriuose koridoriuose tyvuliavo vanduo. Sienos sudrėkusios, grindys irgi ne pirmos jaunystės. Valgykla net nepanaši į valgyklą, nekalbant apie ten pastatytus stalus. Kambariai priminė kalėjimo kameras, net lovos sustatytos dviem aukštais. Inventorius taip pat apgailėtinas.

Mus pasitiko toks pagyvenęs anglas, kuris iš pradžių visiems atrodė įtartinai keistas. Vėliau sužinojome, kad tai būsimasis mūsų komendantas, bet jo keistumas labai paprastai paaiškinamas – žmogus kasdien išgeria, ir nemažai. Moteriškėms iš Kauno atiteko tamsus pelėsiais dvokiantis kambarėlis, kurio langas neatsidaro.

Tą pačią dieną mus nuvežė į tikrą anglų įdarbinimo agentūrą, kurioje už įdarbinimą niekas pinigų neima. Joje dirbanti moteriškė iš Latvijos rusų kalba paaiškino, kur mes atsidūrėm. Ir pridėjo, kad jei būtume atvažiavę be jokios įdarbinimo agentūros Lietuvoje, būtume gavę tą patį darbą. O jo moteris taip ir nepažadėjo, na, gal, sako, porą dienų per savaitę dirbsite. Taip ir mėtė visus iš vienos darbovietės į kitą. Gėlių fabrikas, gėlių sandėliai, šaldyto maisto sandėliai. Niekas niekada nežinojo, kur dirbs rytoj ar poryt, ir išvis ar dirbs.

Ne ką geresnį įspūdį teko susidaryti ir apie privačius fizinius asmenis, kurie internete skelbiasi galintys už tam tikrą mokestį padaryti beveik stebuklą. Suviliojo labai gražiai sudėtas skelbimas, kuriame vienas lietuvis siūlė darbą įvairiuose fabrikuose, ir net galimybę pasirinkti iš, berods, penkių. Buvo žadama daug viršvalandžių, geros darbo sąlygos. Tačiau nuvažiavus į vietą, vėl teko skaudžiai nusivilti.

Todėl šiandien visiems, susigundžiusiems lietuviškomis įdarbinimo (tarpininkavimo) agentūromis bei privačių asmenų skelbimais, nuoširdžiai patariu neapsigauti. Ko gero, vienintelė vieta, kur galima
pasikliauti darbo skelbimais, tai Darbo birža ir jos internetinis portalas „Eures“.

Lesterio mieste yra tokia anglų įdarbinimo agentūra „Regional Recruitment Services“. Joje dirba lietuvis, kuris esant darbo jėgos trūkumui, atvažiuoja į Lietuvą, didžiausiuose šalies miestuose Darbo biržos patalpose surengia darbuotojų atranką, papasakoja apie darbo ir gyvenimo sąlygas. Ir niekada neprašo jokio užmokesčio, darbuotojui tereikia turėti pinigų už kelionę iki vietos ir pragyvenimui. Kelionę ir transportą, taip pat apgyvendinimą organizuoja tas pats lietuvis, dažniausiai į Angliją vyksta didesnė žmonių grupė.

Suprantu, kad dabar atsiras visokių atsiliepimų. Iš anksto galiu pridurti, kad viskuo nepatenkintų žmonių buvo ir bus. Bet išbandžius įvairias apgavystes, lieka vienas kelias pasirinkti tai, kas iš tikrųjų ne tik žada, bet ir duoda.

Norite pasidalinti įspūdžiais ir papasakoti apie savo kasdienybę emigracijoje kitiems DELFI skaitytojams? Rašykite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite straipsnį DELFI Piliečio sistemoje.