Perfrazuojant įrašą ant Vytauto Didžiojo paminklo Perlojos miestelyje, galima būtų pasakyti: „Romai Kalanta, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis...“
Tačiau atrodo, kad prisiminę šią svarbią 1972 m. datą, pavargome ir kitų susijusių įvykių minėjimui nebežtenka pasiryžimo: jau tapo įprasta, kad sunku pakelti didesnį įsimintinų datų skaičių - užtenka minėti vieną didžiąją pergalę prieš kryžiuočius, vieną - dvi nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo datas (neduokDie, jei kažkas sumanys prisiminti 1941 m. birželio dvidešimt trečiosios deklaraciją!), iš kelių šventųjų – Lietuvos patronų - teliko tik vienas.
Ir šį kartą, minint Kalantinių sukaktį, kažkodėl pasimiršo kiti, ne mažiau svarbūs 1972 m. įvykiai ir žmonės.
Anot istoriko ir politiko A. Anušausko, 1972 m. protestuodami prieš sovietų santvarką, viešai susidegino apie dvylika - trylika Lietuvos gyventojų. Atmintis apie juos pamažu blėsta, todėl kviečiu prisiminti asmenis, kurių auka sustiprina R. Kalantos auką:
1972 m. gegužės 29 d., Varėnoje, susidegino 24 metų Stonys (kiti šaltiniai mini, kad Stonys susidegino gegužės 18 d.)
1972 m. birželio 3 d., Kaune, susidegino 60 metų Andrius Andriuškevičius.
1972 m. birželio 10 d. susidegino 62 metų Zališauskas.
1972 m. birželio 22 d., Šiauliuose, su susidegino 40 metų Juozapas Baracevičius.
(į šį daugeliui žinomą sąrašą tikriausiai reikėtų įtraukti 30-metį Cerneckį, susideginusį 1972 m. gegužės 24 d.)
Paradoksalu, tačiau kai kurių asmenų vardai nežinomi, nežinomos ir jų žuvimo - aukos vietos. Atminties liko nedaug, nors mūsų – gyvų lietuvių – trys milijonai...
Kviečiu pratęsti Kalantines ir šįmet prisiminti šiuos Tėvynei svarbius asmenis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!