Tada pagalvoju apie savo šalį. Tas pats. Tik lietuviai traukia į Vakarus, o mes, gruzinai, dažniausiai į Rytų kaimynes – Rusiją, Ukrainą... Nors ir Vakaruose mūsų daugėja...
Itališka koncertų salė. Viskas skendi paslaptingoje tyloje. Salėje, kurioje visi laukia kažko itin ypatingo, o tyla, atodo, skambėte skamba ausyse. Tyla ir laukimas. Laukimas to, kas taip artima, sava ir seniai girdėta. Šią ypatingą, retai gyvenime nutinkančią tylą, nutraukia liaudies dainos. Gruziniškos. Po jų seka vien aikčiojimai, dūsavimai ir tylus niūniavimas. Visos Italijos gruzinės, susirinkusios šį vakarą į tradicinės gruziniškos muzikos koncertą, verkia. Verkia iš širdies, iš pat sielos gelmių... Moterų skruostais rieda ne praradimo, ne išlydėjimo ar džiaugsmo ašaros. Gruzinės verkia kažko prarasto ir tarsi ką tik vėl atrasto... Mano gerklėje kažkas užstringa ir veržiasi į išorę. Akimirką visiškai pasimetu ir nieko nebesuprantu...
Kiekvieno gyvenime būna tokių retų momentų, kai jaučiamės panašiai: ilgesys ir džiaugsmas, praradimas, bet kartu ir atradimas, išlydėjimas ir kartu pasitikimas... Šių emocijų dažnai nemokame rodyti ir suprasti. O gal ir nereikia.
Klausydami gruziniškos muzikos kažkur Italijoje čia gyvenantys gruzinai susivienijo, vieni kitus suprato, vieni kitiems atleido, vieni kitus padrąsino. Juos suvienijo liūdesys, artimų žmonių ir vietų ilgesys, gimtos žemės pasiilgimas. Sėdėjau ten šiek tiek svetimas, bet kartu buvau ir jų dalis, ir vis atrodė, jog girdžiu aimanas: „O Dieve, kaip norėčiau...“
Gruziniško folkloro ansamblis iš Zugdidžio į Italiją keliavo remiant fondui „Gruzijos kultūra Gruzijoje ir už jos ribų“ bei stačiatikių bažnyčiai. Liaudies dainų ir šokių kolektyvo pasirodymai labiau panašėjo į dramatinį istorinį filmą, kuriame persipina šalies gyvenimas, tradicijos, draugystė, meilė ir žmonių santykiai.
Skruzdėlytės bėgiojo kūnu visą koncertą, tačiau kai suskambėjo daina „Pirmyn, berniukai“ (savotiškas liaudies himnas įvairių karų metu), prieš akis iškilo kariniai vaizdai. Daugelis žmonių, dabar gyvenančių išeivijoje, savo gyvenime matė ne vieną karą, todėl ši tema itin jautri kiekvienam gruzinui. Salę užtvindė kolektyvinė rauda. Taip, būtent rauda, nes per kvailus susirėmimus, pilietinius karus, žemių dalybas ir ne visuomet reikalingą išdidumą kone kiekvienas gruzinas turi kritusių brolių, tėvų ir senelių.
Dainas scenoje pakeitė energingi gruziniški šokiai. Būtent jie parodo kalnų tautos temperamentą ir jausmus. Būtent šokiai geriausiai išreiškia gruzino charakterį. Mažoje Gruzijoje yra daug regionų ir kiekvienas iš jų turi savo šokius bei dainavimo būdą. Ir jei dainose svarbu suprasti kalbą, tai šokiais gruzinai papasakoja apie save ir be žodžių. Kiekvienas regionas – skirtingas šokis, maniera, dinamika.
Per šokius galima susipažinti su gruzino pasaulėžiūra: čia atsiskleidžia viskas, kaip žiūrima į moterį, vyro vaidmuo visuomenėje, karingumas ir karo reikšmė, garbė bei temperamentas, svetingumas bei elgesio taisyklės. Pro akis lekia Kaukazo kalnai, „Riteris tigro kailyje“, gruziniška užstalė, istorija, tradicijos. Gruzinų emigrantai viską stebėjo godžiai. Jie pasiilgo. Kartais pagalvoju, kad būdamas svetur pradedi labiau mylėti savo šalį.
Gruziniškos kultūros koncertai vyko dukart: Romos ir Florencijos teatruose. Šiuose miestuose, pasirodo, gyvena daug gruzinų. Taip, tikrai gana daug. Ir gyvena jie dažniausiai ne todėl, kad labai norėtų ar mylėtų Italiją. Dažniausiai žmonės neturi kitokių išeičių gyvenime, jie palieka šeimas Gruzijoje, važiuoja (beje, dažniausiai moterys), nelegaliai kerta sienas ir dirba.
Dirba auklėmis, valytojomis, senų ar neįgalių žmonių prižiūrėtojomis. Dirba ir gyvena neribotą laiką ir vis tikisi, kad uždirbs pakankamai, kad grįžtų, kad šeima normaliai gyvens, kad visi turės ką valgyti. Kiek laiko taip gyvens, jos nežino. Kiek reikės. Daugelis nusėda, adaptuojasi naujoje šalyje, tačiau italėmis netampa. Jos visos nori namo. Kada nors...
Vienintelis dalykas, kuris šildo gruzinų širdis svečioje šalyje ir teikia stiprybės – gruziniška stačiatikių cerkvė. Beje, Romos katalikų bažnyčia padovanojo gruzinų stačiatikiams keletą bažnyčių. Romoje ir Florencijoje. Ten dabar vyksta stačiatikių pamaldos gruzinų kalba. Ir taip religinga gruzinų tauta emigracijoje tampa neatskiriama nuo jos.
Rašydamas šitą straipsnelį, parašiau „Skype“ žinutę kelioms ten sutiktoms moteriškėms. Sako, sekasi neblogai, sėdi ratelyje Evangeliją aptarinėja.
Taigi, cerkvėje ir tikėjime ieškoma paguodos, jėgų, stiprybės. Čia auginama viltis, kad viskas bus gerai. Būtinai bus. Kada nors namuose. Gruzijoje.
O kaip jūs manote, ar kažkada dėl išlikimo išvykę emigrantai vieną dieną ims ir sugrįš?