Perskaičiau žinutę viename didžiausių naujienų portalų Lietuvoje. Nusprendžiau peržvelgti ir kitų skaitytojų komentarus. Buvo įdomu, kaip visuomenė – ypač toji, kuri turi prieigą prie visagalio informacijos šaltinio (tiksliau – krioklio) – vertina situaciją.
Kaip visada – pasidalinta į keletą stovyklų. Vieni prisiminė senas nuoskaudas, susidūrus su mūsų sveikatos apsauga, kiti bendromis frazėmis maišė medikus su žemėmis ir „ryškino“ jų sąmokslo teorijas su farmacininkais dėl skiepų ir antibiotikų, treti „gardžiavosi“ savo žiauriu sąmojumi, bjauriai žemindami ir kaltindami mirusio vaikučio mamą.
Be abejo (ir ačiū dievui), buvo tokių, kurie užjautė dėl netekties skausmo ir, neabejoju, dar didesnį kaltės jausmą išgyvenančią šeimą. Prisidedu prie pastarųjų. Pati augindama panašaus amžiaus berniuką, suprantu, kokia atsakomybė auginti sveiką ir laimingą vaiką. O ypač tokioje visuomenėje, kur natūralizmo idėjos ir ekologiškas gyvenimo būdas interpretuojamas kaip atsisakymas visų medicinos mokslo pasiekimų, kaip žalojančių mūsų atžalas.
Man įstrigo vienas komentaras – ne piktas, oi ne... Veikiau kupinas kartėlio. Jame komentatorius retoriškai paklausė, ar mes esame už natūralią atranką, rinkdamiesi gydyti vaikus žolelėmis? Tiksliai pasakyta. Tuomet pakalbėkime ir apie tai, kad nereikia ir reanimacijos skyrių neišnešiotiems naujagimiams (teišlieka stipriausieji!), onkologinių vaikų skyrių (juk nesąmonė brangiais vaistais gydyti vaikus, kurie jau nuo vaikystės „prastos kokybės“)... Arba pagirdykime juos žolelių arbata... Išvadinsite mane beprote? Kodėl tuomet medicinos mokslo laimėjimai kritikuojami tuomet, kai kalbame apie skiepus, kurie gelbsti milijonus vaikų gyvybių nuo infekcinių ligų?
Graudus šiandienės istorijos kontekstas. Nesinori pirštu baksnoti – va, ar šimtus kartų nekalbėta, kokių baisių pasekmių galėjo nebūti. Ir ne tik laiku kreipiantis į medikus (minėtosios istorijos finalas toks – tėvai visgi pagaliau kreipėsi į medikus. Deja, per vėlai). Kai kurių ligų galima paprasčiausiai išvengti. Kaip ir kokliušo, kuriuo sirgo miręs mažylis.
Aišku, būkime sąžiningi: miręs vaikutis buvo dar per mažas vakcinacijai nuo šios ligos, tačiau buvo dar viena galimybė apsaugoti kūdikį. Kaip? Ogi tarsi „įvilkti jį į saugų kokoną“, apsupant jį imunitetą šiai ligai turinčiais žmonėmis – paskiepyti vyresniuosius vaikus ir pasiskiepyti patiems suaugusiesiems, nuolat turėjusiais su vaikučiu kontaktą. Vadinasi, mes, tėvai, saugodami save, galime ir turime apsaugoti savo atžalas.
Šiuo metu sergamumas kokliušu kelia vis didesnį susirūpinimą Europoje ir Lietuvoje. Sėkmingai įgyvendinus visuotinį vaikų skiepijimą prieš kokliušą, suaugusieji, nesusidurdami su kokliušo sukėlėjais, praranda įgytą imunitetą, todėl gali užsikrėsti patys ir užkrėsti aplinkinius. Sergantys suaugusieji ypač pavojingi kūdikiams nuo pat gimimo iki maždaug mėnesio po antrosios kokliušo vakcinos dozės įskiepijimo (pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių – maždaug iki 5–6 mėnesių). Šio amžiaus vaikai kokliušu serga itin sunkiai, net ir dabar, taikant visas šiuolaikines gydymo priemones, kartais nuo kokliušo, kaip žinia, mirštama.
Kokliušui būdingas karščiavimas, kosulys, kuris ilgainiui tampa priepuoliniu. Kosulio priepuoliai gali tęstis nuo kelių iki keliolikos minučių, vaikas įsitempia, dėl oro trūkumo ima mėlynuoti, baigiantis priepuoliui gali apsivemti, po sunkaus priepuolio kartais prasideda traukuliai ar net sustoja kvėpavimas. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių tokių priepuolių. Liga gali trukti net kelias savaites.*
Taigi, ar mes esame už natūralią atranką?
* Informacija apie kokliušą paimta iš BALTIPA rekomenduojamas skiepų kalendorius Lietuvoje 2012 metais, 2012.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!