Veikiau priešingai – ši vėliava yra simbolinė mano queer tapatybės išraiška, kurios nenormalumu taip drąsiai manipuliuojate savo pasisakyme. Perskaitęs jūsų retorini sušukimą (net nepavadinčiau to klausimu) apie tai, kaip turėtų jaustis savęs „tolerantams“ nepriskirianti žmonių grupė, net loštelėjau kėdėje. Leiskite pasufleruoti – pusamžiai baltaodžiai heteroseksualai vyrai turėtų jaustis itin gerai. Ir priežastis čia visai ne ta, esą nepriklausote kokiai nors rizikos grupei sveikatos pagrindu. Paprasčiausiai Jūs – tas „vyro standartas“, pagal kurį matuojamas visų kitų visuomenės grupių – (nėščių) moterų, homoseksualų, pensininkų, neįgaliųjų – „normalumas“.
Skundžiatės, jog jums nepriklauso kokios nors mokestinės lengvatos ar išmokos? Ir ačiū Die. Kas Jūs toks, kad reikalautumėte pagalbos iš valstybės? Gal esate moteris, kuri buvo priversta bent pusantrų metų pasitraukti iš darbo rinkos, kad išnešiotų Jūsų vaiką? Gal esate romas, kuris negalėjo lankyti mokyklos, nes ambicingas Vilniaus meras nugriovė „nelegaliai“ suręstą lūšnelę tabore? O gal esate gėjus, kurį atleido iš darbo vien todėl, kad jis vaikšto ir kalba „nepakankamai vyriškai“? Apie kokią lygybę kalbate? Pasufleruosiu dar kartą – pagal Jus, visi turi būti traktuojami vienodai, nepriklausomai nuo individualių, t.y. žmogiškų, skirtumų. Pasirodo, turite net ir aukštojo mokslo diplomą su egzaminų rezultatais. Leiskite Jus pasveikinti. Ne visiems taip smarkiai sekasi, kaip pusamžiui baltaodžiui heteroseksualiam vyrui.
Paradoksalu – Jūsų internetinis pasisakymas patraukė mano dėmesį kaip tik tuomet, kai baigiau ruoštis rytojaus seminarui, kuriame mus, bėdžius studentus iš Rytų Europos, moko lygių galimybių teisės. Leiskite papasakosiu Jums, ką apie tokius, kaip Jūs, rašo Amerikos feministės.
Lygybė visuomet yra išreikšta per galios pasiskirstymą visuomenėje. Tokiose visuomenėse, kurioje vyrauja „vyro standartas“, moterys, neįgalieji, vyresnio amžiaus darbuotojai ir kitos socialiai pažeidžiamos grupės visuomet yra subordinuotos, nes jos vertinamos pagal sveikam pusamžiam baltaodžiui vyrui keliamus reikalavimus. Todėl valstybė, skatindama lygias galimybes, daro tam tikras lengvatas konkrečioms socialinėms grupėms, nes tik tokiu būdu galima sureaguoti į žmogiškam būviui būdingus skirtumus.
Preferencijuodama tam tikrus, mažiau socialiai sėkmingus individus, valstybė neabejotinai perskirsto galios centrus visuomenėje, kur pusamžis baltaodis vyras nuo šiol nebėra vienintelis dėmesio centras, aplink kurį sukasi pasaulis. Štai dėl ko ir pyksta gerbiamas komentatorius Šarūnas Navickis. Visai ne todėl, kad jis viską, ką turi, užgyveno sunkiu mokslu ir darbu, o „tolerantai“, pasirodo, gauna milijonus iš Europos Sąjungos internetiniams puslapiams steigti. Šarūnas nuo šiol nebėra vienintelis standartas, pagal kurį vertinami visi likę visuomenės nariai. Ir tai jį veda iš proto.
Stabtelėkime prie epizodo, kur komentatorius skundžiasi, jog negavo darbo Didžiojoje Britanijoje, nes vietoj jo buvo pasirinktas „integracijos programoje“ dalyvaujantis kandidatas. Pripažinkime, neteisybės daug – kvalifikuotas darbuotojas nebuvo pasirinktas vien todėl, jog yra baltaodis vyras. Tačiau kur kas labiau skandalinga yra tai, jog komentatorius apie nemalonų epizodą kalba „puse lūpų“. Gryna tiesa, jog ponas Šarūnas darbo Londone negavo būtent dėl to, jog yra baltaodis. Tai vadinama „pozityviąja diskriminacija“ – prioritetas suteikiamas istoriškai palankių sąlygų neturinčioms visuomenės grupėms (juodaodžiams, neįgaliesiems, romams ir t.t.), siekiant šias grupes emancipuoti ir integruoti į darbo rinką.
Tačiau yra viena kritinė sąlyga. Tam, kad „pozityvi diskriminacija“ suveiktų, abiejų kandidatų kvalifikacija turi būti identiška. Kitais žodžiais tariant, esant absoliučiai vienodos kvalifikacijos kandidatams, darbdavys sprendimą priims vadovaudamasis ne asmeninėmis simpatijomis, o kreipdamas dėmesį į etnines, rasines ar kitokias kandidatų charakteristikas. Todėl vaikiškas pono Šarūno pasipiktinimas dėl esą patirtos diskriminacijos baltaodžio pusamžio vyro atžvilgiu priverčia dar kartą loštelėti kėdėje – jei jis iš tiesų abejojo darbdavio sprendimo objektyvumu, kodėl tuomet nepasinaudojo teisinėmis priemonėmis? Didžiojoje Britanijoje už neteisėtai patirtą diskriminaciją galima prisiteisti netgi nemenką neturtinę žalą – galbūt dabar ponui Šarūnui netgi nereikėtų rašyti piktų internetinių komentarų.
Tačiau atkreipkime dėmesį, kaip sumaniai komentatorius asmenines nuoskaudas panaudoja paniekinamai kalbėdamas apie mažumas, kurių „smaigalyje“ visuomet stovi homoseksualai. Šarūnai (labai atsiprašau, jog familiariai kreipiuosi vardu), galbūt ir esate žmogus, nusimanantis biologijoje, tačiau apie empatiją, būdamas pusamžis vyras su aukštuoju išsilavinimu, ne itin daug suprantate. Gali turėti savitą nuomonę apie seksualines mažumas ir jų gyvenimo būdą (tai yra Jūsų privačios nuomonės teisė), tačiau nedrįskite manęs ir kitų homoseksualių Lietuvos Respublikos piliečių vertinti pagal savo „normalumo“ standartą. Mano asmeninis šauksmas už lygias galimybės yra ne agresyvi tolerancija, ne „nenormalumo“ požymis, o suvokimas, jog Lietuvos Respublikos pasas man suteikia tokias pat teises ir pareigas, kaip ir pusamžiam baltaodžiam heteroseksualiam vyrui.
Galiausiai, skundžiatės, jog Jūsų vaikams yra diegiama būtent tokia, t.y. „nenormali“, tolerancija apie du įsimylėjusius princus. Teisingai – užspauskite savo vaikams ausis ir akis. Galbūt vieną dieną jie supras, jog pasaulyje visi žmonės nėra nei baltaodžiai, nei heteroseksualai, nei galiausiai - vyrai.
Iš tiesų, kam kalbėti vaikams apie įvairovę ir pagarbą kiekvienam individui, nepriklausomai nuo jo lyties, odos spalvos ar seksualinės orientacijos, jei šį naratyvą galime lengvai pakeisti brutaliais šūkiais apie patriotizmą ir Lietuvą lietuviams?
Prieš porą savaičių viename knygyne Vienoje netyčia aptikau būtent tą pasaką apie du įsimylėjusius princus (Linda de Haan & Stern Nijland „Koning & Konng“), kuri Lietuvoje sukėlė tiek daug šurmulio apie „homoseksualų propagandą“. Nepatikėsite – nepagailėjau 8 eurų šiai vaikiškai knygelei įsigyti.
Šarūnai Navickai, kviečiu Jus drauge pavartyti šią spalvingai iliustruotą pasaką. Galbūt nustebtumėte, jog ši knygelė ne apie „specifinį seksą“, o apie nuoširdų įsimylėjimą. Kuris, kaip ir daug kas pasaulyje, netyčia nutiko neįprastai – tarp princo ir jo kolegos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!