Savaime suprantama, apie tai, kad Gegužės 1-oji buvo švenčiama dar prezidentų Stulginskio, Griniaus ir Smetonos laikais (kol Smetona varžydamas kitų politinių judėjimų ir organizacijų teises šią tradiciją nutraukė), tarybiniais laikais nešnekėta. Tuo metu težinojome, kad Čikagoje darbininkai ją ėmė švęsti dar 1886 metais. Apie šventimą Nepriklausomoje Lietuvoje (kaip ir apie pačią Lietuvą), stengtąsi nutylėti. O ir Lietuvos TSR vadovėliuose apie tuos laikus nedaug rašė.
Taigi, Tarptautinė darbo diena nėra jokia sovietinė šventė kaip kad Nepriklausomybės pradžioje ėmė teigti Vytauto Landsbergio šalininkai, bandydami viską, kas būta sovietų laikais, panaikinti.
Kelerius metus pasidžiaugę tautinėmis vertybėmis tuoj puolėme į kitos sąjungos glėbį. Dabar iš kitos pusės – iš Briuselio atkeliauja seniai primirštos socialinio teisingumo ir socialinio dialogo tradicijos. Tik kad mes, paniekinę kiekvieno teisę į teisingą ir orų atlyginimą, į darbuotojų teises ir jų teisę jungtis į organizacijas – profsąjungas ar darbo tarybas, nusprendėme pažaisti laukinį kapitalizmą, į viską pažiūrėję per verslo ir konkurencijos prizmę. Dabartiniams verslininkams, o ir kai kuriems politikams negalioja jokios tarptautinės konvencijos, nors Lietuva yra ratifikavusi eilę konvencijų, kurios garantuoja darbuotojams jų teisę burtis į organizacijas, derėtis su darbdaviais dėl darbo sąlygų ir atlyginimų, jie negali būti persekiojami dėl profsąjunginės veiklos. Deja, bet į tai mažai kas kreipia dėmesį (kol netrinktels kokia skambi byla ir milijoniniai ieškiniai).
Jau praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau vis dar sunkiai atsisakoma sovietinės baimės stereotipų. Nors daugelis skursta labiau nei sovietų laikais, ir aria už minimumą, tačiau bijo skųstis, nedrįsta išeiti į demonstraciją prieš „savo“ valdžią. Paprastas žmogus mažai žino, kad jis turi teisę į streiką, jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų. Tiesa, net profsąjungos nesugeba Lietuvos teismuose įrodyti, kad streikas yra viena iš protesto formų (alaus gamintojai sugebėjo įrodyti, kad alus yra Lietuvos gyvybiškai svarbi prekė, kad negalima sustabdyti gamybos). Bet dėl to Lietuva yra apskųsta ir sąrašus, kad neleidžiama darbuotojams streikuoti.
Gegužės 1-oji man asocijuojasi ne tik su Tarptautine darbo žmonių diena, bet žmogaus teisėmis, kad jis turi teisę į socialinę apsaugą, į normalų atlyginimą, į pagarbą darbe, į nemokamą mokslą, į sveikatos apsaugą ir daug kitų dalykų, kuriuos, deja, atkūrus nepriklausomybę pabandėme nurašyti kaip sovietų išmislą.
Kažkodėl atominės elektrinės lietuviai neužmiršta. Nors nemažai nukentėta dėl Černobylio nelaimės, nors vieną ką tik uždarėme, o dar vieną perspėjimą gavome iš Japonijos, elektrines vieną po kitos uždarinėja daugelis Europos šalių, tačiau mums kaip kokių narkotikų reikia naujos radiacijos – kaip sovietų laikais pasakytų – „taikaus atomo“. Gal dabartinė valdžia persiėmė sovietine dvasia ar kokiu radiaciniu užkratu?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!