Motyvacinio laiško įtaka
Norėčiau pasidalinti savo patirtimi. Mano požiūris į mokslą pradėjo keistis bene vienuoliktoje klasėje. Tai labiausiai susiję su atsiradusia mintimi studijuoti užsienyje, būtent Didžiojoje Britanijoje (taip, dar vienas „pabėgėlis“). Tiksliau kalbant, su motyvacinio laiško rašymu. Tai maždaug septynių žodžių rašinys apie tai, kodėl nori pasirinkti tam tikrą studijų programą, mano atveju, sporto ir fizinės veiklos mokslą (ang. Sport and Exercise Science). Tuomet supratau, jog vien dėstomi dalykai mokykloje ir svajonės apie būsimą profesiją man vargiai suteikia galimybę sužinoti, ar svajonės apie darbą sporto srityje atitinka lūkesčius.
Mokydamasis vienuoliktoje klasėje, kartais pasvajodavau apie sporto žurnalistiką. Atradau „Žalgirio“ jaunųjų žurnalistų grupę, kurioje galėjau išmėginti savo jėgas. Po keleto straipsnių, gavau pasiūlymą parengti straipsnius laikraščiui vienai krepšinio mokyklai. Rengdamas straipsnius supratau, jog tai gali būti tik hobis – sugebu rašyti tik tuomet, kai susikaupia pakankamai minčių ir reikia „išsilieti“. Nesugebėčiau to daryti kasdien.
Pirmoji praktika
Taipogi, keletą mėnesių mokiausi teisėjauti krepšinio varžybose, tad nebuvo jokių kliūčių bendrauti su treneriais. Dvyliktosios klasės rugsėjį su vienu jų pavyko susitarti, jog galėsiu iš arti stebėti treniruočių procesą. Tai buvo puiki žinia – proga įgyti praktinių žinių, pasitikrinti ar iš tikrųjų veikla yra tokia pat šauni, kaip ir atrodo iš šalies. Iš tikrųjų, susidūriau su sunkumais, apie kuriuos iki tol net nebuvau pagalvojęs (bene kiekvienas darbas iš šalies atrodo lengvas), tačiau tai manęs neatgrasė.
Kuo tai susiję su motyvaciniu laišku? Ogi tuo, jog reikėjo „užpildyti“ baltą lapą, o noras tai padaryti kokybiškai paskatino mane imtis praktikos, apie kurią mano bendraamžiai paprastai susimąsto tik studijuodami (šaukštai po pietų?). Tai itin padeda suvokti, ko iš tikrųjų nori. Jeigu sugebėsi atlikti darbą už dyką, bus vienas malonumas už tai ateityje gauti pinigus.
Ar praktika mokyklos suole tik teigiama?
Tiesa, tokia praktika turi ir savų minusų. Dažnai tenka praleisti paskutines pamokas mokykloje (kartais išeina ir į gera). Taip pat atsiranda psichologinis nuovargis - išėjus iš namų aštuntą valandą ryto, tenka grįžti penktą - šeštą ir dar mąstyti apie namų darbus (o tiksliau kurti pasiaiškinimus, kodėl jų vėl nepadarei). Visgi, tokia dienotvarkė moko planuoti savo laiką, išmoko įvertinti savo galimybes ir tausoti save.
Visu tuo noriu pasakyti, jog gyvenimas neapsiriboja mokykla, vertėtų išbandyti save ir už jos ribų.
Noras praplėsti akiratį po vasaros atostogų mokykloje – žlugo
Taip pat noriu pasidalinti savo nuomone apie mokslą mokykloje. Prieš dvyliktąjį rugsėjį, itin laukiau sugrįžimo į mokyklą. Norėjau praplėsti savo akiratį ir pasaulėžiūrą, tačiau nusivyliau. Vis dažnesnis žodis mokytojų lūpose tapo „egzaminai“. Atėjus pavasariui, man mokykloje būti – kančia. Neatrandu motyvacijos dar kartą mokytis tai, ką mokėmės prieš keletą metų. Turbūt tam įtaką daro tai, jog egzaminų rezultatai nelems to, ar įstojau į universitetą.
Ypatingai dėmėsį norėčiau atkreipti į dirbtinai išpučiamą įskaitų svarbą. Mokiniams diena iš dienos kartojama, jog reikia ruoštis, nepalikti paskutinei dienai. Tačiau kokia prasmė kišti į galvą kaip tai yra svarbu, jei per visą mokyklos istoriją turbūt nebuvo žmogaus, neišlaikiusio šios įskaitos? Manau, jog taip pat yra ir su egzaminais. Norintys įstoti į, tarkim, mediciną, turi pakankamai motyvacijos ir be mokytojų spaudimo ruoštis egzaminams.
Studijos užsienyje – dėl noro viską pamatyti savomis akimis
Taipogi, besienės Europos Sąjungos laikais, dažnam kyla klausimas, mokytis Tėvynėje ar užsienyje? Kaip jau rašiau, ketinu studijuoti užsienyje. Bene pagrindinis tikslas – įgyti kokybišką išsilavinimą.
Studijuodamas D. Britanijoje, galėsiu laisvai rinktis daugumą modulių. Tai reiškia, jog neturėsiu mokytis to, kas galbūt manęs visai nedomina. Tai itin svarbu, nes sporto mokslas užsienyje skiriasi nuo lietuviškojo – daugiau teorijos, nėra specializacijos (tarkim, krepšinio treneris). Dėl šios priežasties ketinu atskirai igyti krepšinio trenerio kvalifikaciją. Be kita ko, dar viena svarbi išvykimo priežastis – noras pačiam patirti tai, apie ką dažnai kalbama ir rašoma – gyvenimą svetur. Noriu pajusti, kaip skriasi žmonių pasaulėžiūra. Galų gale, turėsiu puikią progą išlavinti anglų kalbą.
Studijuojant Lietuvoje, šiuos dalykus turbūt tektų atidėti vėlesniam laikui arba patirti tik paviršutiniškai. Kaip bebūtų keista, tačiau karjeros galimybės bene didesnės būtų Lietuvoje, krepšinio šalyje. Visgi, šiuo metu man tai nėra svarbu.
Visu tuo noriu pasakyti, jog svarbiausia studijuoti būtent tai, ko iš tikrųjų nori. Tą kryptį mokyklos suole išsirinkti sunku. Tad vertėtų nuo jo pakilti ir pasinaudoti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis ir savo svajones išbandyti realybėje. Sėkmės!
--
Šis straipsnis yra DELFI Piliečio abiturientų straipsnių ciklo apie pasiruošimą artėjantiems egzaminams dalis.