Minimali patirtis, nulis pažįstamų ir begalinis noras. Įmanoma? Įmanoma!
Paieška prasidėjo nuo visažinio „Google“ ir magiško raktažodžio „darbo skelbimai“. Rezultatų skaičius nė kiek nenuvylė ir net pradžiugino savo gausa. Valandėlė kita per dieną atsirenkant tik labiausiai dominančius darbo skelbimus ir pora paspaudimų, kad gyvenimo aprašymas pasiektų kitame tinklo gale sėdinčius dėdes ir tetas su dideliu žinių bagažu ir skvarbia akimi renkant potencialų darbuotoją.
Pirmo skambučio ilgai laukti nereikėjo, o ir kalbančioji pasirodė besanti jauno ir mielo balso savininkė su intriguojančiu pasiūlymu atvykti darbo pokalbiui dėl klientų aptarnavimo specialistės vietos. Išsipusčius, pasitempus ir susirinkus darbdavį nokautuosiančius nenuginčijamus teiginius apie aukštas mano vertybes ir trykštantį norą pasitarnauti jų gerovei, išlėkiau semt pirmosios darbo pokalbio patirties. Deja, darbas pasirodė ne toks žavintis ir noras su vertybėmis buvo nustumti į šoną, darbdavį pakeitė personalo įdarbinimo agentūra, o pasitempimas ir išsipustymas aptarnaujant klientus telefonu būtų pastebėtas tik bendradarbių. Blynas juk pirmas. Dažnam pasvyla.
Vis dėlto rankos dar nesviro, ryžtas augo, o sėkmę labai magėjo pačiai nusikalt. Paviliojo smagus skelbimas anglų kalba (gi patirtį gaudžiau dėl futbolo pakvaišusiam salyne). Ieškota galinčio rašyti (mokykloj juk mokė), kūrybiško (labai gražias smėlio pilis statau), entuziastingo (gi Lietuvoj darbo ieškau!) ir tarpkultūrinę terpę mėgstančio žmogaus (turiu draugų rusų, lenkų ir net keli azijiečiai atsirastų). Nedarbo liūno gale jau mačiau šviesą ir savo idealią kandidatūrą rinkodaros asistentės vietai užimti.
Į anglišką skelbimą atsakiau anglišku gyvenimo aprašymu (lietuviško, tiesą sakant, ir neturėjau) ir pasiryžau laukti skambučio. Ilgai to daryti nereikėjo ir mano kelionė svajonių darbo link prasidėjo nuo n-iolikos minučių pokalbio su personalo įdarbinimo įmone (tai dabar mada ar taupymas?). Pirmasis telefoninis išbandymas buvo įveiktas ir laukė susitikimas akis į akį su įdarbinimo ekspertais, kurie apibers keistais ir nelabai klausimas apie tą patirties kruopelytę, kurią sukaupei per menką savo gyvenimą, o pažvelgę giliai į akis žinos daugiau už tave patį. Klausimai pasitaikė ne tokie ir baisūs, akių skvarbos nesijautė, o galvos linksėjo. Pokalbio pabaigoje išaiškėjo ir iki tol buvusios anonimiškos organizacijos veiklos pobūdis ir pavadinimas, nuo kurio dar labiau suplisko kibirkštis vyzdy, o širdis virptelėjo.
Palaimingas skambutis tą pačią dieną apreiškė, kad turiu kuo skubiausiai atlėkti į kitą susitikimą su būsima (juk reikia tikėt savim) vadove. Po ilgoko pokalbio, kvalifikacinės užduoties gavimo, mažyčio nesusikalbėjimo ir užduoties atlikimo telefonas vėl skambėjo! Visa švytinti dėl Fortūnos malonės ir tolstančio „Darbo biržos“ vaizdinio nulėkiau ketvirtajam pokalbiui, šįkart su organizacijos personalo vadove. Pokalbis labiau priminė smagų pasišnekučiavimą, negu kruopščią mano rimtų motyvų būti įmonės dalimi analizę. Kadangi interviuotojos požiūris sutapo su maniškiu, buvau nusiųsta paskutiniam štrichui – generalinės direktorės verdiktui.
O verdiktas prasidėjo nuo keleto smegenis prakaituoti verčiančių klausimų, nuoseklaus siaubingai užimtos mano dienotvarkės atpasakojimo, krūvos atsakomybių, viršvalandžių prezumpcijos ir kaip plaktuku per ausį kirtusio: „Vis dar nori dirbti?“. Išklibikščiavau iš kabineto pilna galva abejonių, nepasitikėjimo ir netikrumo. Gal tikrai aš ne tokia puiki ir nesugebėsiu? Gal geriau bėgt pažįstamų ieškot, kurie pasiūlys ką nors saugaus ir paprasto? Gal tikrai tas absolventas strikinėt aukštai neturėtų ir geriau tik į skambučius atsiliepinėtų?
Po keleto valandų Rūpestėlio poza ir mąstymų, ar vis dėlto verta ant savo jaunų, vargo nemačiusių pečių iškart susikrauti nemenką kupstą nežinomybės su aidinčiu „nežinau“, „nemoku“, „negaliu“, apsisprendžiau priimti teigiamo verdikto mestą iššūkį. Niekas gi ir nereikalavo didžiulių patirties klodų bei žinojimo, kaip spręsti bet kurią iškilusią problemą. Tebuvo reikalauta didžiulio noro ir gebėjimo įveikti vidinę baimę. Nes baimė stabdo, o noras skatina judėti. Juk niekam nereikia arklio, kuris tik žiūri, kaip kiti vežimą traukia.
--
Esate jaunas žmogus, neturintis didelės darbo patirties? Pasidalinkite savo istorija, kaip ieškojote pirmojo darbo, su kokiais sunkumais susidūrėte? Rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt!