Kur lietuvių tautos stiprybė? Esame maža tautelė. Trėmė, neištrėmė. Emigravome praeito šimtmečio pradžioje, emigravome ir to paties šimtmečio pabaigoje. Emigruojame iki šiol. Pasirodo, mūsų stiprybė slypi pačioje seniausioje pasaulyje kalboje, tautos raštuose, papročiuose ir tikėjime.
Norisi padėti visiems ir kiekvienam. Todėl pradedu nuo savęs. Ką skleidžiu aš, tuo gyvena mano aplinka. Jei aš stipresnė savo vidine šviesa, negu kaimynas savo niurzgėjimais, anksčiau ar vėliau ir jam palengvės, ir nuotaika pagerės. Esame susieti nematomais saitais. Ką jaučiame patys, nesąmoningai perduodame kitiems. Mūsų spinduliuojama energija nematoma, tačiau nuo jos priklauso tikrai daug.
Šiuo metu Lietuva išgyvena ne pačius geriausius laikus. Vis daugiau žmonių grimzta į depresiją. Kas galėjo, jau paliko šalį. Į Didžiąją Britaniją emigravo ištisos kartos – vaikai, tėvai, seneliai. Kas dar turi likusių giminaičių, aplanko juos per šventes.
Sutikusi trumpam apsilankyti atvykusią jauną merginą, už rankos vedančią trejų metų dukrelę, pasiteiravau, kaip sekasi užjūriuose. Atsakymas buvo vienareikšmis: „Sekasi puikiai. Į Lietuvą niekada negrįšime“. Žodis niekada šaižiai suskambėjo ausyse. Visi žinome posakį „niekada nesakyk niekada“. Ko tik nenutinka gyvenime. Tačiau merginos balsas tariant šį žodį buvo nepajudinamai tvirtas. Jame slypėjo visa tai, kuo nepatenkintos šeimos palieka gimtinę. Žodyje skambėjo panieka tam, kas vyksta Lietuvoje. Jokios ateities, jokios perspektyvos vaikams jaunoji mama čia nemato. Ir nors Anglijoje nelengva užsidirbti duonos kąsnį, socialinė apsauga suteikia pasitikėjimą jaunai motinai, auginančiai dukrytę.
Na o mes, likę Lietuvoje, turime džiaugtis gyvenimu. Deja, laime spinduliuojančių akių ne taip dažnai sutiksi. Amerikos didžioji depresija, palietusi vietinius gyventojus praeito šimtmečio trisdešimtaisiais, atsispindi mūsų tautiečių veiduose. Pasižiūrėkime, kaip vadavosi iš jos tūlas amerikietis? Apsiginklavo plačia dirbtine šypsena. Ką darome mes? Niurzgame, piktinamės, pavydime, kaltiname aplinką.
Išgirdusi žodžių plejadą, lekiančių sėkmingai koncertuojančios Džordanos link, sunkiai galėjau patikėti, kad juos taria išsilavinę, kultūringi žmonės. Nekomentuosiu, ką išgirdau. Mintis tokia - kaip tokia neišsilavinusi moterėlė (gerokai sušvelninau pasisakymą, jų buvo visa tirada) per porą mėnesių uždirbo milijoną, pasistatė Airijoje namą ir taip toliau... O čia žmogus pluši, lieji devintą prakaitą ir vos galą su galu suduri.
Toks jau tas gyvenimas. Vieniems sekasi labiau, kitiems prasčiau. Tai negi dabar dėl to, kad pasaulyje yra turtuolių ir milijonierių, o tu – ne vienas iš jų, visą gyvenimą graušiesi? Beje, suorganizuoti tokį turą, kurio metu aplankyta tiek daug vietų užsienyje, kur gyvena tautiečiai, nėra paprastas darbas. Džordanos draugas ir vadybininkas Elegijus išliejo ne vieną prakaito lašą organizuodamas tokį grandiozinę išvyką su koncertais. Organizacinio darbo niekas nemato, jo negali pamatuoti. Žmonės nusprendžia greitai – nieko nepadarė, pastrakaliojo, padainavo ir milijoną susižėrė...
Pilnos koncertų salės, pakartotiniai koncertai. Džordanos nuoširdumas pritraukia žmones. Vieni į koncertus ateina lydimi nostalgiško jaunystės prisiminimų jausmo. Kiti – tiesiog išlieti emocijas. Toks koncertų kiekis – didžiulis vadybininko nuopelnas.
Elegijų pavadinčiau geriausiu muzikos pasaulio vadybininku Lietuvoje. Gaila, kad nėra tokios nominacijos. Tokio sėkmingo projekto užsienyje, kokį jis suorganizavo, manau, nėra patyrusi nė viena Lietuvos muzikos grupė ar muzikantas. Džiugu, kad Džordanai ir Elegijui sekasi. Ir džiugu, kad yra žmonių, palaikančių šią porą, suprantančių kad tiek vienam, tiek kitam gyvenime teko patirti rimtų išbandymų. Sėkmė mus aplanko tada, kai ją patys prisišaukiame į savo gyvenimus. Ir ne visada būna lengva. Jei šiuo metu mums tenka išgyventi išbandymus, tai išmokę duotą gyvenimo pamoką, ateityje gyvensime geriau. Niurzgėjimas ir piktinimasis teigiamų rezultatų neduos.
Žinau, kaip sunku sąžiningai dirbti Lietuvoje. Kuriu intelektualų produktą. Siekiu kokybiško rezultato. Pradedu nuo nulio. Informacija apie tai sunkiai skinasi kelius, mat lėšų reklamai žiniasklaidoje nėra. Beprasmiška rungtis su greitai pelno siekiančiomis įmonėmis. Didžiosios kompanijos užkimšusios televizijos ekranus „nuostabiai puikiai“ mus veikiančiomis prekėmis, kurių kokybė labai abejotina. Tačiau dirbant nuoširdžiai žmonių labui, anksčiau ar vėliau pasieksime žmonių protus ir širdis. Kultūros ar švietimo programoms prasibrauti pro mobiliųjų operatorių ir didžiųjų prekybos tinklų diktuojamus įkainius – jokių šansų. Tačiau kodėl nepasidžiaugus kitų sėkme?
Traukos dėsnis veikia. Kaip mąstome, tokie ir esame. Ką skleidžiame savo mintimis, tą ir pritraukiame. Nelengva džiaugtis, kai aplink tokia suirutė, ekonominė ir politinė krizė. Tačiau pradėti nuo kažko reikia. Pradėkime nuo savęs. Pabandykime nors vieną dieną mąstyti pozityviai, nesipiktinti, neniurzgėti ir pamatysite, kaip šviesiau darosi sieloje. Neleiskite aplinkybėms užgožti dieviškojo prado savyje. Išlikite tvirti, kaip per amžių amžius išliko tokia nedidelė mūsų tauta.
Beje, vis daugiau būdų atsiranda kaip padėti sau ir kitiems. Teko apsilankyti juoko užsiėmimuose. Tiesiog buvo smalsu. Teigiama, jog dirbtinai sukeltas juokas tiek pat naudingas, kiek ir nuoširdus. Po pirmojo dirbtinai sukelto juoko, užsiėmimo metu visi juokėsi iš širdies. Niekas nesusilaikė, matydamas kaimyną dirbtinai besijuokiantį. Kvatojo visi iš peties. Net pavargo. Tai buvo labai naudinga – prasivalė plaučiai, pagerėjo kraujo apytaka, kai kurie blyškūs veidai tapo sveikai rausvi be jokio makiažo...
Kaip nebebūtų keista, tačiau neatrodo laimingi ir tie, kurie materialiai apsirūpinę. Nors ir gyvena prabangiame name, vairuoja puikų automobilį, daugelis turtuolių nesijaučia laimingi. Laimė – vidinė būsena. Jos „nenusipirksi“. Bendra Lietuvos atmosfera neišvengiamai veikia visus.
Kas dar „įkanda“ kultūrinius renginius, apsilankykite spektakliuose. Teko stebėti puikų Rusijos baleto pasirodymą Kauno Žalgirio arenoje. Buvo džiugu stebėti ne tik baleto meistrų pasirodymą. Džiaugiausi, kad vis dėlto dar yra Lietuvoje dvasingumu spinduliuojančių žmonių.
Beje, gatvėse taip pat gausu renginių, už kuriuos mokėti nereikia. Nuostabiai pasijutau išgirdusi lietuvių liaudies dainas ir sutartines, kurias traukė garbaus amžiaus moterėlės iš įvairių Lietuvos kampelių apsirėdžiusios tautiniais drabužiai. Einant pro šalį, širdis džiaugėsi, o kūnas pradėjo linguoti į taktą. Abejingų neliko, susidarė žmonių ratelis ir šauniai tupinėdami bei šokdami, žmonės pabuvo savo tautos šaknų skleidžiamoje aplinkoje. Deja, žmonių būrelis buvo labai jau negausus. Nejau tikrai visi emigracijoje? Likę Lietuvoje jau atrodo nebesusigaudo nei ką čia beveikią, nei kur beeiną... Palaužtas tvirtas tautinis pagrindas siūbuoja mus, kaip skiedreles... Taip ir išsibarstome.
Žinau, kad komentatoriai jau galanda plunksnas, tiksliau liežuvius. Tad palieku areną norintiems pasisakyti. Ir nesvarbu, kokie bus komentarai, jei nors vienam nuo to palengvės – tikslas pasiektas. Man rūpi sveika visuomenė. Esu jos narė. Sveikime ir stiprinkime visuomenės stuburą, pradėdami nuo savęs. Nebijokite šypsotis sau. Nuoširdžiai pasidžiaukite savo atvaizdu veidrodyje ir jumis džiaugsis aplinkiniai. Vidinė šviesa nematoma akimi. Ji jaučiama širdimi. Nebūtina sekti amerikiečių pavyzdžiu ir iš depresijos vaduotis dirbtine šypsena. Tegu spindi ir šypsosi jūsų akys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!