Kiti kartais net sprogsta nuo susikaupusio sprendimų kiekio, išgeria taurelę „ant drąsos“ ir pasiskambina arba į Vilniaus energiją piktį išlieti atsiliepusiai darbuotojai, arba informacijos telefonu 118 sužinoti Andriaus Kubiliaus telefono numerį, kad vakare, jam grįžus namo, duotų naudingų patarimų. Turime nemažai problemų, dauguma jų – bendros visiems, o bendros kalbos rasti nepavyksta. Dar koją pakiša mūsų kultūra.
Dažna situacija: kartu su nepažįstamuoju įlipame į liftą, dažniausiai nesisveikiname, taip kylame aukštyn ar leidžiamės žemyn trindamiesi savo privačiomis erdvėmis; dar gerai, jeigu žmogus simpatiškas, nes prisipažinkime, jausmas – ne iš maloniausių. Arba vakare siaurame take artėjame prie „įtartino“ praeivio – įtampa vis auga, nežiūrime jam į akis, o vos prasilenkiame, palengvėja. Aišku, šis palengvėjimas ne toks stiprus, kaip nuo bangos malonumo, kuri užlieja per Jūros šventę Klaipėdoje po ilgo laukimo eilėje prie viešojo tualeto. Kodėl kasdieniuose situacijose pajaučiame tiek diskomforto?
Tikrai girdėjome, o gal ir patys su tuo buvome susidūrę, kad Vakarų Europoje analogiškose situacijose žmonės dažniausiai pasisveikina vienas su kitu, tuomet „įtartinas“ praeivis tampa mandagiu miestelėnu dar iki prasilenkiant su juo. Taip pat ir pasisveikinus lifte lengviau dalintis privačia erdve. Čia lengva ranka būtų galima pradėti rašyti apie žalesnę žolę anapus tvoros, bet norisi suprasti save, kodėl taip elgiamės – gal palengvės ir jaukumo rasis.
Pasak rusų mokslininko lingvisto Maksimo Krongauzo, viena iš mandagumo etiketo funkcijų yra agresijos ir pavojaus jausmo pašalinimas; čia jis įžvelgia skirtingus bendravimo ir elgesio strategijų pasirinkimus tarp Vakarų Europos žmonių ir žmonių, gyvenančių buvusios Tarybų sąjungos teritorijoje. Europiečių pasisveikinimo su nepažįstamu strategijos pasirinkimas reiškia „mes, aš ir tu – savi, ir todėl nepavojingi vienas kitam“, o mes renkamės kitą strategija „aš tau nepavojingas, nes tu man neegzistuoji“ ir tai mes parodome nesisveikindami ir nesišypsodami – prasilenkiam, lyg žmogaus nė nebūtų. Prie vienos ar kitos strategijos pasirinkimo pasekmių dar grįšime, bet pirmiausia atkreipkime dėmesį į kitus mūsų bendravimo mechanizmus.
Bendravimas su draugais, bičiuliais, bendradarbiais ir kaimynais pasižymi ne tik dalykiniu, bet ir jį lydinčiu ritualiniu bendravimu. Ritualinis bendravimas yra stereotipinis ir jį sąlygoja išoriniai socialiniai veiksniai. Ritualinis bendravimas lydi mus visur – tai rankos paspaudimas, pasisveikinimas su kaimynu laiptinėje, nors esant didesnei distancijai gal jūs to ir nedarysite, replikos apie orą, tarkim, kai už lango pilka ir akivaizdu jog lis, mes vis vien pasitikslinam, to klausdami kolegos. Per ritualinį bendravimą neįvyksta apsikeitimas informacija, tačiau jis atlieka kitą svarbią funkciją, kurią paaiškina XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV psichiatro Eriko Berno pradėta kurti transakcinė analizė, kuri vėliau labai išpopuliarėjo ir buvo plačiai taikoma.
Transakcijomis buvo pavadintos bendravimo vienetai – sakiniai, klausimai, pasisveikinimai ir gestai. Analizės objektu tapo transakcijų turinys ir žmogaus psichika, bet ji atvėrė ir kitų mūsų bendravimo savybių. Žinome: būna situacijų, kai žmogui, su kuriuo tik sveikiniesi, atsiranda noras pasipasakoti – tokiu atveju dažniausiai atsiranda nejaukumas, nes jūsų bendravimo ritualas to visai nenumato. Ir atvirkščiai, bičiuliui nesileidžiant į kalbas – intuityviai suprantame, jog kažko negavome; viskas aišku, jei žmogus skuba, kitaip susimąstome – „ar jam viskas gerai?“, arba net – „gal tarp mūsų kažkas įvyko?“. Pasirodo, kiekvieno galvoje tiksi transakcijų skaitiklis, kuris skaičiuoja kiek, kada ir iš ko gavome bendravimo, vadinasi, jeigu bendradarbis nespėjo jums papasakoti apie savo atostogas, intuityviai lauksite šio „negauto“ bendravimo vėliau.
Jautriausiai mūsų transakcijų skaitiklis reaguoja į ritualinį bendravimą, nes kiekviena transakcija yra lyg paglostymas per galvą; nėra dalykinio bendravimo, kuris neprasidėtų ritualu, o kuo tvirtesnis kontaktas su žmogumi, tuo šis būna ilgesnis. Laukiamų transakcijų skaičius yra nuolat koreguojamas ir dažnai parodo bendravimo dinamiką. Tačiau kadangi mūsų smegenys vengia apsikrauti papildomais darbais, tai vargu ar suskaičiuoja visas transakcijas, kai jų – kelios dešimtys. Todėl kai bandome užmegzti šiltus draugiškus santykius, o bendravimas neišeina iš formalios plokštumos – reiškia šį karta bendros kalbos rasti nepavyko, nors galbūt dabar kito susitikimo metu lauksite vienas iš kito daugiau nei – „Labas! – Labas! Kaip reikalai? – Gerai, o tavo? – Irgi normaliai“.
Kaimyno, su kuriuo sveikinamės tik žvilgsniu, tikriausiai net apie sąskaitą už šildymą nedrįsime paklausti, nors tokie klausimai dabar tapo ritualiniais, nes tokiu atveju transakcijų skaitiklis užfiksuos didelį pokytį, o mes, jeigu slaptų simpatijų nebuvo, pasirodysime įkyrūs. Trumpai tariant, bet koks bendravimas reikalauja įžangos.
Neseniai teko sudalyvauti namo susirinkime - turime dvi laiptines ir tik 18 butų, bet buvo akivaizdu, kad kaimynai iš vienos laiptinės geriau randa bendrą kalbą tarpusavyje, negu su kaimynais iš kitos. Ir čia nėra nieko nuostabaus, jiems tiesiog lengviau pereiti nuo ritualinio bendravimo prie problemos sprendimo – transakcijų skaitiklis nerodo jokių staigių pokyčių.
O dabar galima grįžti prie skirtingų bendravimo su nepažįstamais strategijų. Vakarietiškas būdas sveikintis ir rodyti, kad esame savi, parodo įsišaknijusią miesto kultūrą; užtenka bendro išsilavinimo, kad suprastume, jog Vakarų Europos kultūra yra miestų kultūra. Miestas – vieta, kur nuolat susiduri su kitų nuosavybe, atsiduri viešosiose vietose, kartu su kitais eini tais pačiais skersgatviais. Maža to, kad atsiranda natūralus noras sumažinti pavojaus jausmą, bet dar miestas priverčia dažnai dalykiškai bendrauti su nepažįstamais. Jeigu einant pro vienkiemį tinkamiausias būdas įrodyti, kad nekeli pavojaus, yra apsimesti, kad tavęs čia nėra, o mieste, kurio erdvė yra ir tavo, šios strategijos naudos našumas menkas – dingsta galimybės, kurias tau gali suteikti miestas.
Lietuvoje urbanizacija prasidėjo seniai, tačiau, pašalinus formalumus, kultūrinis klausimas, ar mes turime miestų, yra diskutuotinas. Įdomu pažvelgti į paskutinio šimtmečio statistinius pokyčius. 1923 metų Lietuvos visuotinio gyventojų surašymo metu tik 27 procentai žmonių gyveno miestuose, 1959 metais – 38 procentai, po 11 metų, 1970-aisiais galios susilygino ir visuotinis surašymas parodė lygiąsias – pusė miestiečių ir pusė kaimiečių, 61 procentas 1979 metais, plius 7 procentai 1989-aisiais ir vėliau mažas kritimas – 2001 metų surašymas rodo 67 procentus miestų gyventojų. Nesu demografijos klausimų specialistas, bet išdrįsiu pasakyti, jog šis procesas nebuvo visai natūralus, taigi natūraliai ir brandžiai miesto kultūrai atsirasti nebuvo nei palankaus klimato, nei pakankamai laiko. Matyt, todėl pas mus taip sunku, trumpam užsukus po darbo į kavinę, atrasti malonų pašnekovą prie baro gyvenimo įspūdžiams pasidalinti.
Pernai švenčiant Naujuosius metus į duris paskambino senjorė kaimynė, ji mūsų name gyvena daugiau nei 45 metus, su ja bendraujame tiek, kiek to reikalauja elementarus mandagumas. Paaiškėjo, kad neištrinamą įspūdį jai padarė, kai vos įsikėlęs į savo dabartinę gyvenamąją vietą su dar viena naujakure kaimyne įrengiame laiptinės aikštelės apšvietimą. Senjorė įteikė butelį šampano, pasirodo, prieš tai ji tris metus gyveno be šviesos laiptinėje.
Norėjome mes to ar ne, bet tapome miestelėnais ir dabar mus daug kas sieja - pradedant, valdiškai kalbant, bendro naudojimo patalpomis ir baigiant mūsų miestų kultūra. O psichologiniai saugikliai visų vienodi, tik aplinka kita. Savaime niekas nepasikeičia, taigi norėdami jaukios aplinkos, turime ją keisti patys, o kai ta aplinka priklauso ne vien tik tau – būtina tartis, o susitarti daug lengviau, kai tu ir aš – savi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!