Tai - grupė „Liūdni slibinai“, prisistatanti kaip liūdnas lietuvio gyvenimo detales apdainuojantis, teatrališkai išradingas ir muzikaliai sąmoningas triasmenis darinys.
Šiuo metu „Liūdni slibinai“ keliauja per Lietuvą su „Pavasario balsų“ turu budinti tautos. Apie grupės planus ir darbus šnekėjomės su jos nariais Dominyku Vaitiekūnu, Aiste Lasyte bei Vaidu Kublinsku.
- Ką simbolizuoja jūsų naujo turo pavadinimas „Pavasario balsai“?
Vaidas: Jis simbolizuoja balsus, kuriuos žmogus girdi savyje dažnai. Pavasario balsai yra geroji tų balsų dalis, skatinanti žmogų dirbti, o ne kišt draugui koją, nemokėt mokesčių ar nušokt nuo tilto.
- Rudeniop žadate išleisti jau antrą savo albumą. Ar jis bus toks pat liūdnas? Gal jau žinomas pavadinimas?
Vaidas: Kol kas pavadinimą mes kruopščiai slepiame, nes nežinia, kas gali nutikti. Procesas dar laukia nelengvas, jis truks kelis mėnesius: reikia padaryti nemažai įrašų, viršelį nupiešti, sugalvoti, kokia tvarka eis dainos.
- „Liūdni slibinai“ gyvuoja jau ketverius metus. Kaip keitėsi, o galbūt nesikeitė grupės vertybės?
Vaidas: Vertybės visiškai nesikeitė.
Dominykas: Jos pildėsi!
Aistė: Keitėsi gal akordai (juokiasi), bet vertybės nesikeitė.
- Ar pastebėjote, kaip per tuos metus pakito jūsų fanai?
Dominykas: Amžiaus pokyčių atsirado.
Vaidas: Mūsų fanai, deja, sensta kaip ir mes, bet gerąja prasme. Kai kurie paseno nuo 12 iki 16 metų. Kai kurie nuo 20 iki 24 metų. Fanai bręsta, vis labiau mus supranta, mums vis lengviau ir lengviau su jais šnekėtis, pasakyt, ką mes jiems norim pasakyti.
Dominykas: Fanų auditorija plečiasi. Plečiasi dėl to, kad tie, kurie sensta, į mūsų koncertus eina nebe pirmą kartą. Kartu jie atsiveda ir savo senelius, vaikus, kūdikius, nori, kad visi gražiai ir garbingai sentų drauge su mumis.
Vaidas: Gal nenori, kad sentų, bet kad gražiai ir garbingai – tai tikrai.
- Buvote nominuoti „M.A.M.A.“ Lietuvos muzikos apdovanojimuose kaip alternatyvi grupė, esate alternatyvios muzikos apdovanojimų „T.Ė.T.Ė.“ Tautos Balso nominacijos nugalėtojai.
Vaidas: Buvome.
Dominykas: Mama paglostė, tėtė davė.
- Ką jums reiškia šie laimėjimai?
Vaidas: Labai paradoksalu, kai mama ir tėtė yra kokiais 3 metais už tave jaunesni, bet vis tiek malonu.
Aistė: Vis tiek „M.A.M.A.“ yra mama.
Vaidas: O „T.Ė.T.Ė.“ yra tėtė.
- Kodėl, jūsų manymu, jauni žmonės neskaito poezijos ir jos nevertina?
Vaidas ir Dominykas: Neskaito?!
Vaidas: Jei skaito, tai ir vertina.
Dominykas: Skaito, bet gali vertint blogai.
Vaidas: Aišku, tos poezijos visokios yra. Mes irgi ne kiekvieną prie širdies dedam, bet stengiesi, ieškai ir randi. Manau, kad ir tas jaunas žmogus, jeigu tik skaito, tikrai suras, ką galėtų pridėt prie širdies. Ir draugams galės pasakoti, vietoj anekdotų. Kaip gražu būtų: susirenka ir vienas kitam vietoj anekdotų eilėraščius skaito. Mes dar retkarčiais taip ir darom.
- Ką galvojate apie šiandieninę popkultūrą Lietuvoje?
Vaidas: Mes apie ją dažnai galvojam.
Dominykas: Visaip galvojam.
Vaidas: Galvojam, kad ta popkultūra kartais kaip oras. Šviečia saulelė, kartais debesėlis užplaukia, kartais visa pūga, kartais lijundra. Kartais netgi kruša.
Dominykas: Popkruša.
- Lietuviai jau seniai girdi jūsų liūdną patriotišką balsą. Ar nesinori paliūdinti visos Europos, tarkim, „Eurovizijos“ konkurse?
Vaidas: Mes tikrai dažnai apie tai svarstom. Netgi šiame koncertiniame ture turime vieną dainą angliškai. Daina apie krepšinį. Stengėmės, vertėm ir manom, kad pradėsim nuo šio žingsnelio ir po metų kitų nukeliausim iki Europos pasižvalgyti. Ar ne?
Dominykas: Taip, taip. Tam, kad išeitum iš savo daržo, reikia būt morališkai pasiruošusiam.
Vaidas: Reikia būti prieš tai gerai išravėjusiam savo daržą, o paskui kaimyno daržą ravėti.
Dominykas: Kartais praverčia ir kalbos kokios pasimokyt ne savo, tam, kad tave suprastų kitakalbiai.
Vaidas: Pasaulyje yra labai daug kalbų ir reikia rinktis, negali visų iškart išmokti, todėl reikia nuspręsti, kur tu nori toliau keliauti: ar į Latviją, ar į Estiją. Vis tiek tai dvi skirtingos kalbos. O kiekvienai išmokti reikia be galo daug laiko.
- Lietuviui liūdesys - patriotinis jausmas. Kaip manote, ar užsieniečiai suprastų jūsų liūdnumą?
Vaidas: Aš manau, kad žmogui reikia liūdnumo kaip medžiui vandens. Be to nė vienas negali išsiversti, nesvarbu, kad apsimeta besišypsančiu.
Aistė: Man atrodo, visi gimsta verkiantys, taip?
Vaidas:Taip, nesu girdėjęs, kad vos gimęs kūdikis iš karto juoktųsi. Ne, visi verkia sutartinai į vieną dūdą.
- Kokią matote savo grupės ateitį?
Dominykas: Šviesią ir taurią.
Aistė: Aš džiaugiuosi, kad matom.
Vaidas: Mes ją matom, o tai, bene svarbiausia.
Liūdni slibinai tęs savo „Pavasario balsų“ turą:
Kovo 22 d. Šiauliuose.
Kovo 23 d. Vilniuje.
Kovo 29 d. Klaipėdoje.