Tačiau šį laiką Lietuvoje noriu praleisti kuo turiningiau, tad sugalvojau ieškoti savęs skirtingose sferose, būti naudingu ne tik sau, bet ir kitiems.
Atvykau aš iš vakarų Gruzijos miesto Zugdidi, Samegrelo regione, dirbau skirtingose srityse: valstybiniame sektoriuje, aukštojoje mokykloje, dalyvavau įvairių nevyriausybinių organizacijų veiklose, vedžiau mokymus ir seminarus, o pastaruoju metu pradėjau nedidelį turistinio hostelio verslą. Taip, išbandęs save daugelyje sričių ir bėgdamas per gyvenimą, aš visiškai pasimečiau ir nebegalėjau apsispręsti, o kuris gi darbas ir užsiėmimas man tinka labiausiai ir ką norėčiau veikti.
O ko į Lietuvą?
Savęs. Naujo savęs ieškoti. Subrendo mintis keisti gyvenimą ir ieškoti savęs ir savo kelio kitoje kultūroje, stebėti kitų tautų gyvenseną, jų elgesį ir požiūrį. Todėl mečiau viską ir nutariau savu kailiu išbandyti kitų šalių gyvenimo būdą, matyt, būtent tai - geriausias kelias pažinti save ir atrasti tai, kuo norėtum užsiimti iš Tikrųjų, o ne tuo, ko iš tavęs tikisi, ar ko mokeisi vos ne vos lankydamas nuobodokas paskaitas.
Įmestas į kitą balą, dalyvaudamas įvairiuose projektuose ir programose gali kaupti patirtį naujam gyvenimo šuoliui, taip galvojau prieš sėsdamas į lėktuvą Tbilisi – Vilnius.
Neseniai vienas lietuviškas portalas euroblogas.lt paprašė manęs pasidalinti savo mintimis apie savanorystę ir papasakoti savo istoriją, kodėl būdamas 29-erių ir dirbdamas savo miesto savivaldybėje aš, vis dėlto, nusprendžiau keisti gyvenimą ir beveik metams atvažiavau į Lietuvą.
Berašydamas šitą straipsnelį, aš iš tikrųjų pirmą kartą pats sau susidėliojau argumentus, kodėl mano gyvenimas iki šiol tekėjo vangia vaga – aš nežinojau, ko noriu, aš nežinojau, ką galiu, ir netgi, ką mėgstu veikti. Tačiau kai kurie mano skaitytojai ir ypatingai mano tautiečiai (straipsnį išvertęs, paviešinau socialiniame tinkle), nelabai suprato šio mano žingsnio. Jiems pasirodė, jog būdamas 29-erių, negaliu kelti sau klausimų ir iššūkių. Nevalia. Gėda. Gėda nežinoti, ko tu nori, gėda ieškoti savęs ir apie tai viešai kalbėti. Perskaitęs komentarus ir kelis laiškus, pamaniau, kad jie nevisiškai gerai suprato mano tekstą, tačiau paskui supratau... būtent nenoras pasirodyti neišmanančiu ar kažko nežinančiu trukdo mano šaliai mokytis ir vystytis sparčiau. Pas mus labai svarbu - o ką apie tave pagalvos. Tarsi klausimo neuždavimas jau duotų visus reikiamus atsakymus.
Kai kurie skaitytojai pagalvojo, jog viską, ką aš dariau iki šiol, aš tiesiog nurašiau, galvodamas, kad mano šalis netikusi, paėmiau ir išvažiavau kitur. Tačiau aš atvažiavau į kitą kultūrą būtent tam, kad rasčiau save ir tinkamai pritaikyčiau jau turimas žinias, patirtį bei įgūdžius, kad naujoje aplinkoje mano turimas žinių bagažas pasirodytų kitoje šviesoje.
Atvažiavau į Lietuvą, kad iš šalies pažvelgčiau į savo gyvenimą, jau praeitus etapus ir dar ateityje laukiantį kelią. Kartais žmonėms atrodo, kad kitur yra tikrai geriau, o žmonės TEN žino viską geriau. Mano galva, tai klaidingas požiūris, vedantis į pažinimo akligatvį. Kartais mums tereikia pakeisti aplinką, ir tada keičiasi mūsų savijauta, pasaulėjauta, susidėlioja mintys, atsidaro kitos durys, atrodytų aklinai uždarytame troškiame kambaryje.
Taigi, kodėl į Lietuvą? Todėl, kad ši šalis taip pat neseniai atsistojo ant kojų ir išdidžiai įstojo į ES, nors mūsų istorijos gana panašios. Todėl lengviau gali suprasti, kas buvo daroma, kodėl buvo daroma ir kokiais būdais. Panaši praeitis, panašus nepriklausomybės siekimas, panašūs skausmai ir nusivylimai, panašūs siekiai ir visuomenės vystymosi posūkiai. Manau, Gruzija lengviau gali mokytis iš Lietuvos nei, pavyzdžiui, iš Prancūzijos ar Olandijos.
Gyvenimas iki Lietuvos
Paskutinius šešerius metus dirbau mano miesto savivaldybėje, tačiau ten taip ir neatradau savęs, atrodė, paaugau šiek tiek ir pakibau kažkur nežinioje: nebeaugu, nebeturiningai ir nebeprasmingai leidžiu laiką. Pradėjo atrodyti, kad visos mano žinios, visi diplomai, mokslai, visi įgūdžiai ir suvokimas lieka kažkur stalčiuje ir dulkija, kirmija. Jie niekam nereikalingi dabar ir, vargu, ar bus reikalingi ateityje. Reikėjo sustoti ir apsidairyti. Reikėjo žengti žingsnį ir pradėti ieškoti. Neradau savęs tenai, teko keisti aplinką. Taip, svetur tikslai ir atsakymai į visus gyvenimo klausimus ant medžio neauga, tačiau reikia mesti sau iššūkį, o tada netikėčiausiose vietose pradedi matyti raktažodžius nuo gyvenimo labirintų.
Taigi, supratęs, kad galiu ne tik sėdėti miesto savivaldybėje tarp šimtų besikartojančių ataskaitų, noriu pasikeisti pats ir pokyčiais padėti mano visuomenei. Tokių kaip aš, pasimetusių ir nežinančių, ko nori iš gyvenimo, žmonių Gruzijoje ne šimtai ir ne tūkstančiai, deja, o dar daugiau. Karai, nesutarimai, politinių santvarkų pokyčiai, alkis ir nepriteklius mano amžiaus kartą tiesiog pradangino kažkokiame liūne. Save praradę, o gal taip ir neatradę, mes trypčiojame vienoje vietoje, neturėdami savų nuomonių ir argumentų joms pagrįsti. Visuomenėje justi apatija.
Tiltai į šiandienos Gruziją
Kaip jau sakiau anksčiau, esu iš Zugdidžio, miesto Gruzijos Vakaruose. Šis regionas – Samegrelo - kadaise buvo atskira kunigaištystė su savo kalba, tradicijomis ir požiūriu į gyvenimą. Tai labai konservatyvus ir istorinių įvykių turtingas kraštas Abchazijos pasienyje. Šiandienos Gruzijos istorijoje Abchazija, o kartu ir mano gimtasis kraštas, – šalies kraujuojanti žaizda. Karai, kruvini konfliktai, separatizmas, tautos genocidas, pabėgėliai, politinės provokacijos, purvini žaidimai kiršinantys tarpusavyje: visa tai gyvena žmonių sąmonėje... O kažkada nebuvo jokių sienų... bet apie tai, kitame straipsnyje.
O kol kas pasakysiu tik tiek: šiandienos Gruzija stengiasi stotis ant kojų ir vystytis. Potencialo tikrai daug: žemė derlinga, valstybės požiūris liberalus, tiesioginių karų nebevyksta, nuolat gerėja infrastruktūra ir kt. Tiesa, per pastaruosius 20 metų Gruzija gerokai atsiliko nuo panašaus likimo šalių: ekonomiškai ir socialiai, demokratiškai ir pilietiškai. Tačiau pastaruoju metu didėja visuomenės sąmoningumas, jaunimas siekia pažinti ir keisti, tai, mano nuomone, yra tik teigiamas rodiklis. Kalbėti apie mano šalies problemas ir istorijos vingius galime ilgai, tačiau pasistengsiu trumpais lakoniškais tekstukais ateityje jus su tuo supažindinti.
Mano kabinete ant stalo metai iš metų kaupėsi žmonių prašymai padėti, o mano vadovai metai iš metų vis rinkdavosi reguliariai į posėdžius, kuriuose nukreipdavo prašymus į kitą instanciją... taip ir visoje mūsų visuomenėje – užburtas ratas. Pastaruoju metu liūdesys man pradėjo gerklėje strigti. Gaila tų nekaltų žmonių ir jų pasimetančių pagalbos prašymų, gaila jaunimo, kuris neturi erdvių save realizuoti, gaila valstybės, kuri buksuoja vienoje vietoje, kai kitos žengia kur kas greičiau.
O aš norėčiau ką nors, nors mažą dalelytę, pakeisti. Juk sakoma: pradėk tvarkytis nuo savęs, nuo savo kiemo, o visuotiniai pokyčiai ateis, nes kiekvienas prie jų prisidedame savo pavyzdžiu. Jei grįžęs į Gruziją su naujomis mintimis, sustiprėjusiomis vertybėmis, šviežiomis idėjomis pakeisiu bent poros žmonių savimonę, paskatinsiu juos kurti, keistis, keliauti, jausiu, kad pasiekiau savo tikslą ir mano misija sėkmingai įvykdyta.
Būdamas Lietuvoje stebiu, kaip čia gyvena žmonės, kaip jie sprendžia problemas, kaip tvarko gyvenimą. Tokiu būdu stengiuosi savyje auklėti ŽMOGŲ, kuris, jei ir ne statys naujos valstybinės tvarkos, tai bent padės jai negriūti ir augti.