Tampa sunku nejausti apmaudo, kai viešojoje erdvėje matai vykstantį karą, dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių. Kai kurių interesų grupių ir save moraliniais autoritetais bandančių pateikti asmenų mintys primena bažnytinės inkvizicijos laikus. Pasmerksime šias merginas linčo teismui už jų nepatriotišką elgesį, už piktžodžiavimą prieš jos didenybės Lietuvos vardą. Apie žmogaus laisvą pasirinkimą, teisę pasisakyti ir būti išgirstam – negali būti nė kalbos. Bet atsakykit man, gerbiami tautiečiai, atsakykit ir sau, ką šios dvi moterys jums tokio padarė, kad nusipelno tokios jūsų pagiežos?
Apie sportininkų edeną – Lietuvą
Visų pirma, dėl gerbiamos Donatos Rimšaitės apsisprendimo atstovauti Rusijai. Kaži ar verta bekalbėti apie merdinčią sporto infrastruktūrą Lietuvoje. Jos simboliu derėtų paskelbti Kauno Dariaus ir Girėno futbolo stadioną, kuriuo per kiekvieną Europos Futbolo Čempionatą skundžiasi svečiai. O dabar dar ir buvo paskelbta, kad pastarąjame jau susidarė kone avarinė situacija. Žinoma, Lietuvos patriotams tai nė motais, tad ir mūsų premjeras nepabūgo po eilinio skundo Ispanijos rinktinei pasakyti, kad šie neverti žaisti geresniame stadione. O pastarasis daug vardų girdėjo iš mūsų svečių, buvo vadinamas ir „Kauno smėlynais“, ir „Bulvių lauku“, ir „puikia vieta artišokams auginti“. Natūraliai, Lietuva nėra pati patraukliausia valstybė sportininkams, tai geriausiai turbūt galima suprasti ir iš mūsų garsių sportininkų, tokių kaip V.Alekna ir T.Gadeikis, ginančių D.Rimšaitės apsisprendimą.
Bet vertybiniai technokratai tuojau pat ims mojuoti olimpine chartija ir aiškinti – viskas čia yra normalu, mes remiamės olimpine chartija. Mes tikime olimpine chartija! Tik vat bėda, jog ta olimpinė chartija visiškai nedraudžia Lietuvai leisti D.Rimšaitei atstovauti Rusiją olimpiadoje. Bet mes neleisim. Kodėl neleisim? Nes turime tokią galimybę. Juk mums taip patinka disponuoti kažkokia galia, o dar jei kažką įrodysime Rusijai – tai čia net diskusijos negali būti. Tuo tarpu pačios sportininkės interesai – antraeilis dalykas. Juk ji viso labo nuskynė Lietuvai keletą medalių – tai yra niekas, lyginant su galimybe įrodyti Rusijai, jog jie negali turėti, ko užsigeidę!
Du scenarijai – drausti arba drausti
Pažiūrėkime į tai ir iš sporto aistruolio ir patriotiškai mąstančio žmogaus pozicijos. Jei man nepatinka D.Rimšaitė ir aš ją smerkiu – su didžiausiu malonumu ją išleisiu į Rusiją. Pasakysiu ačiū už jos pasiekimus Lietuvos vardu, už atneštą Lietuvai garbę, paplekšnosiu D.Rimšaitei per petį ir su entuziazmu lauksiu to momento, kai Londone D.Rimšaitė, šįkart jau po Rusijos vėliava, nusileis lietuvei Laurai Asadauskaitei, kuri jau dabar penkiakovėje demonstruoja kur kas geresnius rezultatus už D.Rimšaitę. Ir lai Lietuvos vardas vėl skambės, tik medalis jau ne ant D.Rimšaitės kaklo kabės.
O jei iš tikrųjų žmogus turi bent lašelį patriotiškumo, tai jis užjaus savo tautietę, kuri dėl asmeninių priežasčių, kokios jos bebūtų – šeima, profesiniai interesai ar tiesiog geresnės finansinės galimybės, rado sau geresnę terpę. Ir džiaugsis už ją visa širdimi, nes ji jau pagerbė mūsų šalį, ji jau mums iškovojo medalį, su visa derama pagarba ir toliau sirgsime, kad tik jai viskas klostytųsi kuo sėkmingiau. Nes kokią pilietybę ji beturėtų, kokiai šaliai ji beatstovautų – ji visada bus lietuvė. Ta pati lietuvė, kuri padėjo išgarsinti Lietuvą. Nes tai ir yra tikrasis patriotizmas – mylėti ir pripažinti savo tautą. Ne drausminti ir smerkti tuos, kurie nepatinka, bet kovoti už kiekvieną lietuvį. Gerbti jį. Ir stengtis jam padėti. Net jei jis pats ir nėra patriotiškai nusiteikęs Lietuvos labui.
Apie nedėkingas motinas pieno upių su medaus krantais šalyje – Lietuvoje
Kita visai neseniai nuskambėjusi istorija – tai vieno piliečio, vardu S.Balčas, iniciatyva išsiųsti aktorę ir laidų vedėją Eglę Jackaitę iš Lietuvos, nuperkant jai bilietą į vieną pusę. Šitokios reakcijos Eglė susilaukė už tai, kad pasakė, jog jos vaikai Lietuvoje tikrai negyvens, kad žmonės Lietuvoje gyvena labai sunkiai – negali sau leisti keliauti, jų atlyginimus „suryja“ sąskaitos už šildymą ir panašiai. Atitinkamai Eglė Jackaitė pridūrė, jog Vasario 16-osios nešvenčia, nes yra nusivylusi valstybės vadovais ir jų politika. Sunku būtų įsivaizduoti Eglę Jackaitę kaip pilietišką žmogų, tiek dėl jos šeimos istorijos, tiek dėl jos reikalų su teisėsauga, tiek dėl, galų gale ir tokio išreikšto požiūrio į mūsų nacionalines šventes.
Tikriausiai niekas nesiginčysit, jog masinis nusivylimas Lietuva kilo ne dėl to, kad mūsų sportininkai yra apleisti. Yra viena itin jautri tema didžiajai daugumai Lietuvos žmonių ir, ko gero, absoliučiai daugumai Lietuvos tėvų – vaikai. Galbūt nederėtų gvildenti temos apie studentų perspektyvas Lietuvoje šiandien ir apie jaunimo problemas. Neabejoju, kad užtektų pabendrauti su daugiau tėvų, kurie bet kam paaiškintų nerimus su kuriais susiduria. Vien dėl baimės išleisti savo atžalą į netinkamą mokyklą – o išsiaiškinti, kuri tinkama, nėra taip paprasta. Dėl elementarios tolerancijos stokos mūsų mokyklose. O ką kalbėti apie studentus? Apie jaunimo nedarbo problemą irgi visai neseniai buvo kalbėta. Bet ne tame esmė. Esmė, tikriausiai, kad kiekvienam tėvui – rūpi jo vaikų ateitis. Kas paneigs, kad šiandien perspektyvos Lietuvoje liūdina? Kiek žmonių emigravo ir kiek tėvų stengiasi padėti vaikams išvykti į užsienį įsigyti išsilavinimo, tikėdamiesi, jog jiems pavyks .
Nusivylimas situacija valstybėje ir jos vadovais taipogi yra ganėtinai plačiai paplitęs reiškinys. Tai, kad daugybė žmonių negali sau leisti atostogų užsienyje, kad jie iš tiesų šildymo sezonu gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, sunkiai sudurdami galą su galu – jokia fantasmagorija. Tad, kad ir kaip nepatriotiškai skambėjo E. Jackaitės pasisakymai, būtų sunku teigti, jog jos nusivylimui nebūta pagrindo, net jei jos pačios asmeninė situacija ir yra geresnė.
Tad galbūt man vienas iš pritariančių S.Balčiui (grupės socialiniame tinklapyje „Facebook“ įkurtos su mintimi surinkti lėšų Eglei Jackaitei bilietui į vieną pusę iš Lietuvos) teigsis paaiškinti, kodėl taip dergiamasi iš Eglės Jackaitės? Kas čia per keistas savininkiškas požiūris ne tik į Lietuvą, bet ir į Lietuvos žmones – nuspręsti, ar D.Rimšaitė gali atstovauti Rusijai, nuspręsti, kad E.Jackaitei reikia nupirkti bilietą ir padėti išvykti iš Lietuvos? Kiek jūsų pačių nemeluodami galite prisipažinti, jog nepritariat šiai Eglės frazei: „Bet mano vaikai Lietuvoje negyvens. Kaip sakoma: „Žmogus, kur geriau, žuvis, kur giliau“.”
Krikščioniškų vertybių ir patriotizmo beieškant
Po tokiais pseudo-patriotais slepiasi ne kas kita, nei pronacioalistiškos pažiūros. Nei vienas lietuvis, koks patriotas bebūtų, negalės nuginčyti masės vienokių ar kitokių priežasčių, dėl ko žmonės šiandien yra nepatenkinti: ar tai nepasitikėjimas teisėsauga, ar sudėtinga finansinė situacija, ar elementari kultūros ir tolerancijos stoka. Ir būtų labai džiugu, jei kiekvienas lietuvis su pasididžiavimu prisimintų Vasario 16-ąją. Būtų labai džiugu, jei sportininkai varžytųsi dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulyje. Būtų labai džiugu, jei tėvai neabejotų vaikų perspektyvomis Lietuvoje. Būtų labai džiugu, jei žmogaus teisės triumfuotų Lietuvoje, taip kaip yra Prancūzijoje ar Švedijoje. Būtų labai džiugu, kad žmonėms nereiktų nerimauti dėl šildymo sąskaitų ar karšto vandens. Bet toli gražu ne kiekvienas gali pasidžiaugti tokiomis privilegijomis. Ir akivaizdu, kad šitai greitu metu nepasikeis.
Kas keisčiausia, kad valstybėje, kurios žmonės save mėgsta tituluoti Marijos kraštu, labiausiai stinga tos krikščioniškos atjautos, apie kurią tiek daug yra rašęs ir lietuvių rašytojas J.Biliūnas. Apmaudu. Už visus tuos engėjus atsiprašau Donatos Rimšaitės Ir Eglės Jackaitės. Ir nors norėčiau, kad kiekvienas lietuvis Vasario 16-ąją švęstu su didžiausiu džiaugsmu, kad į Lietuvą pradėtume žiūrėti iš kitos pusės – kaip į šalį su didžia istorija ir begaliniu atkaklumu besistengiant išsikovoti vietą po saulę, žmogus turi teisę ir būti nusivylęs, ir išsakyti savo nuomonę, ir planuotis savo gyvenimą taip, kaip jam patogiau. O Lietuvos moterys, kaip ten bebūtų, yra tikrieji mūsų valstybės gintarai. Ir mums turėtų skaudėti širdį prarandant kiekvieną.
Tie žmonės, kurie skuba vyti tikrus lietuvius lauk iš tėvynės, prieš pradėdami aiškinti, kad žmonės neturi teisės taip kalbėti, lai pirma paklausia savęs – o ką jie padarė, kad visi žmonės pamiltų tėvynę. Ir pamiltų nuoširdžiai – ne trypdami ir pašiepdami kitaminčius, o mėgindami jiems parodyti, kad ir Lietuvoje gyventi gera. Nori padėti - įsivaikink našlaitį vaiką, sumokėk už asocialios šeimos vaiko darželį - juk net mūsų mažosios atžalos Lietuvoje yra apleistos. Naiviai tikėjausi, kad Lietuvoje situacija pradės gerėti tik tada, kai žmonės ims burtis kartu į visuomenines organizacijas, taip kaip yra Vakarų Europos šalyse, kai taps visuomeniški, tačiau jeigu mūsų visuomeniškumas pasireiškia tokiais metodais - tai akivaizdu, kad mes dar tam nesame pasirengę.
Yra trumparegiška kaltinti lietuvį už tai, kad jis galbūt nelabai supranta, kas dedasi su mūsų šalimi finansiškai, kad jis naiviai pasikliauna žiniasklaida, kuria manipuliuoja visi, kas tik gali. Naivu yra tikėtis, kad kiekvienas lietuvis supras valstybės valdymo politiką, galų gale, tai ir nėra kiekvieno žmogaus pareiga. Tam ir viso gyvenimo neužtektų. O kiekvienas gyvena savo gyvenimą.
Juk net ir tame tarpe žmonių, kurie gyvena palyginus pasiturinčiai, kas nutinka, kai reikia taisytis dantis? Kas nutinka, kai tenka atgulti į ligoninę? Kas nutinka, kai tenka aprūpinti savo keletą vaikų prieš Rugsėjo I-ąją? Ar tikrai šitas pesimizmas nepateisinamas?
Viena aišku, toks požiūris į besiskundžiančius lietuvius ne tik, kad nepagelbės, bet tik pridarys dar daugiau žalos. Ir, galbūt, tokių griežtų priemonių mums šiandien reikėjo, galbūt iš tiesų šitas antikrizinis planas, su visom savo neigiamom pasekmėmis, iš esmės buvo neišvengiamybė. Tai sužinosime tik ateityje. O iki tol, nori padėti - pradėk šviest visuomenę, kad mažėtų žmonių, nemylinčių savo tėvynės. Galų gale ir arogancija slypinti požiūryje, kad jei nepatinka situacija Lietuvoje - emigruok, yra tokia pasibaisėtina. Mat koks skirtumas, kur bus Eglė Jackaitė, ji visur bus lietuvė.
Tuo tarpu peršasi išvada, kad visi tikrieji patriotai jau emigravo, nes iš užsienyje esančių lietuvių nuolatos girdi namų ilgesį, norą grįžti. Ar kada nors pagalvojot, kodėl? Todėl, kad kai juos nustoja kankinti finansinės problemos, galvojimas, kaip reikės pabaigti savo mėnesį ir už ką nupirkti mamai vaistų, jie atsigręžia į kitus dalykus. Su visa derama pagarba, tokiems savo kaimynų engėjams, pagalvokit, jei Lietuvoje žmonės taip nevargtų, tai galbūt ir apie savo tėvynę atsilieptų geriau? O tikėtis, kad jie gyvens ateities pažadais ir mis patriotiškumu - siauraprotiška. Nes vos pabandžius Anglijoje pasielgti su anglais taip, kaip buvo pasielgta su lietuviais - pradėjo liepsnoti pastatai, vos pradėjus su graikais (kurių situacija ir šiaip reikalauja žymiai griežtesnių veiksmų) taip pasielgti - prasidėjo susirėmimai, piketai, streikai, vos pabandžius taip pasielgti su prancūzais - jie visi išėjo į gatves.
Lietuviai neišėjo. Tai pasakyk ačiū tam lietuviui, kuris pasitenkina besiskųsdamas. Nes galėtų būti daug blogiau. Lašas supratimo dar niekam nepakenkė. Bet šiuo atveju supratimas yra iškeičiamas į savo intelekto (?), patriotiškumo (?) ar dar, bala žino, kokių vertybių demonstravimą, iškeliant vėliavą su užrašu "aš taip niekad nepasielgčiau - aš didžiuojuosi savo šalimi." Turiu Tau naujieną, mano mielas drauge disidente, nori pamilti tėvynę - pamilk jos žmones. O jeigu jų problemos Tau svetimos - tai Tu nuo tos tėvynės dar labiau nutolęs už tuos, kuriuos smerki.
Palinkėjimas
Linkiu kuo didžiausios sėkmės Donatai Rimšaitei ir Eglei Jackaitei. Ir dar kartą atsiprašau už savo tėvynainius, kuriems jų pačių ego užtemdė akis. Bet tikėkimės, kad su laiku jie patys pamils savo tėvynę taip, kaip reikalauja, kad kiti mylėtų. Ir jei tikrai ateis tokia diena ir šie kovotojai už Lietuvą iš tiesų norės kažką padaryti dėl savo tėvynės – tai jie taps pavyzdžiu savo tėvynainiams. Šito ir palinkėsiu S.Balčui, jo pasekėjams, bei mūsų visam Lietuvos tautiniam olimpiniui komitetui. O iki tol, mes galime būti kitokiu pavyzdžiu. Ne niekinančiu ir engiančiu, bet išreiškiančiu palaikymą tiems, kurie šiandien jaučiasi užgauti. Kaip sakė Mahatma Gandis: „Būk tuo pokyčiu, kurį nori įžvelgti pasaulyje.“ Ir ar tik ne užuojautos ir supratimo mums Lietuvoje labiausiai trūksta?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!