Jums, ko gero, kyla klausimas – ką turi bendro šiuolaikinės aktualijos su mano meile tarpukario istorijai? Keistas dalykas pasaulio istorija. Keistas, nes linkęs kartotis. Žlugo Romos imperija. Žlugo ir Sovietų Sąjunga – Raudonoji Imperija. Ir tai tik vienas pavyzdys to, kad istorija neretai linkusi kartotis.
Bijau to, kad 1918–1939 metų tarpukaris po kurio laiko nebūtų įvardijamas kaip „pirmasis tarpukaris“, o mūsų gyvenimo metai – 2012-ieji – vieni iš „antrojo tarpukario“ metų.
Apie negriūnančias sąjungas
Buvo tokia Tautų Sąjunga. Gyvavo tarpukario, tikėkimės vienintelio ir paskutinio žmonijos istorijoje, metais. Savo esme ji buvo iš dalies panaši į dabartinę Europos Sąjungą. Taip, žinau, Tautų Sąjunga mažai kuo siejosi su ekonomika ir Europos regiono tobulinimu. Ir visgi – tai savotiškas ES pirmtakas, jei nepradėsime gręžiotis į XIX a. ir Keturių sąjungos, ar Šventosios sąjungos (abi sukurtos po Napoleono karų) laikyti ES protėvėmis.
Taip, Tautų Sąjungon įėjo ne tik Europos valstybės. Vis dėlto, jos sudėtyje buvo ir Prancūzija, ir Didžioji Britanija ir kiti Europos grandai. Didieji smuikai, kurie ir šiomis dienomis griežia ES simfoniniame orkestre.
Tautų Sąjunga griuvo dėl nuolaidžiavimo Hitlerio politikai. Tautų Sąjungą sugriovė tai, kad ji neturėjo dokumentuotos tvarkos, kaip kartu, unitus fortis, atremti agresorių išpuolius. ES šiuo atžvilgiu – patobulėjusi. Už ES nugaros stovi Šiaurės Atlanto Aljansas – NATO.
Tačiau vaizduotė - galingas mechanizmas, kuris nebeleidžia man vaizduotis, jog naujasis karas, jei toks kada bus, būtų panašus į Antrąjį Pasaulinį. Nesinori fantazuoti apie branduolinės ginkluotės galimybes. Galbūt tokio kaip fizinio karo net nebūtų. Galbūt būtų karas ekonominis. Galbūt ne „būtų“, bet „yra“.
Apie šių laikų reikšmę geriau suprasime po pusės amžiaus pasklaidę naujuosius istorijos vadovėlius. Jei griūva mūriniai namai, gali griūti ir politinės sąjungos.
Apie krizę
Buvo 1929–1933 metais toks globalus įvykis. Penkių raidžių – K-R-I-Z-Ė. Didžioji pasaulinė ekonominė. Padarė įtaką mūsų pasauliui. Padėjo Hitleriui ateiti į valdžią. Vincą Mykolaitį-Putiną paskatino parašyti romaną „Krizė“. Pasuko dar keletą Europos valstybių diktatūros keliu.
Žodis „krizė“ pastaraisiais metais – vienas populiariausių mūsų lūpose. Vėl paralelė?
Viena vertus, padėtis tais laikais buvo nepalyginamai sunkesnė. Visų pirma, nebuvo globalios praktikos, kaip įveikti tokias krizes. Antra, Europoje nebuvo vieningos ekonominės sistemos, nebuvo kas padeda.
Jei kas tada būtų kovojęs dėl Vokietijos taip, kaip šiomis dienomis kovojama dėl Graikijos – galbūt nebūtų į valdžią atėjęs Hitleris. Kai žmonės gyvena gerai – permainų jiems nereikia, tokie dėsniai.
Nepasitenkinimas gyvenimu visada priveda prie revoliucijų. Nepasitenkinimas kitų tautų sprendimais atveda į šovinizmą, neapykantą kitoms valstybėms.
1919 metai. Versalio sutartis. 2012 metai. Graikija. Ar bausdami Graikiją neužsitrauksime juodo debesies virš savęs?
Apie autoritarizmą
Po Pirmojo Pasaulinio karo Vidurio Europoje susikūrė 9 naujos valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Austrija ir Jugoslavija. Tarpukario metais demokratija išliko tik Čekoslovakijoje ir Suomijoje.
Mūsų akys nukrypę į Vengriją. Orbano pastangos pakeisti Vengrijos Konstituciją – tai gali privesti šalį prie neįprastos situacijos. Apribota šalies teisminė valdžia neabejotinai pažeistų vieną pagrindinių demokratijos principų – valdžių padalijimo principą. Laimei, laikai nebe tie. Sunkiau užgniaužti laisvą spaudą nei tada, tarpukariu.
Ir vis dėlto, istorinis paralelizmas neramina – 1919 metais pirmąja diktatūra Europoje tapo būtent Vengrija.
Pabaigai
Per du taškus galima nubrėžti tiesę. Per tris taškus galima išvesti plokštumą. O ką galime padaryti su trimis keistokais sutapimais? Na gerai, sakykime, jog lyginti Tautų Sąjungą su ES – nebrandu. Tačiau ekonominės krizės – panašios. Abi ekonominės, abi krizės. Autoritarizmo įsitvirtinimo baimė, pripažinkime, taip pat nėra galutinai mirusi.
Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kartais gera spjauti į istoriją ir negalvoti apie viską lyg apie kažkieno jau patirtą praeitį.
Pagyvensim, pamatysim.
