Pradedant lietuvių literatūros klasikais (Marti, Veronika, Vilius Karalius), baigiant Pilėnais ir žuvusiais partizanais. Pasakojimų su laiminga pabaiga... na, ant pirštų galima suskaičiuot. Tai iš kur gi bus ta optimistinė kultūra, kai kaip kultūros reiškinys, taip ir laidotuvės.
Tame kontekste gan neblogai įsipaišo ir pastaruoju laiku atgaivinta Tado Blindos legenda. Kultūros veikėjų naujoji versija pasirinkta tokia: „kovojo už tautą, už meilę, už teisybę“, taip sakant, gan šabloninė lietuviškai literatūrai ir menui būdinga interpretacija. Savaime tai lyg ir nėra blogai, tų pačių temų ir lozungų apstu ir Holivudinėj produkcijoj. Nieko labai naujo ir Lietuvoje, tai tradicinė legendos interpretacija, pradėta, berods, Lazdynų Pelėdos, vėliau pasirodžiusi teatre ir legendiniame tarybiniame filme. Padailino dekoracijas, pakoregavo dialogus, na ir tuo kūrybinė veikla daugmaž apsiribojo.
Tačiau... skaitant pačią Tado Blindos biografijos medžiagą, galimybių tai intrepretacijai juk žymiai daugiau. Panašu, kad Tadas Blinda buvo išpaikintas vaikis, kuris dirbt savo žemės nenorėjo, užtai išėjo plėšikaut, ir galų gale buvo nudobtas paprastų ūkininkų. Vat jums ir inovacinis požiūris, papasakotas dar Luokės apylinkės senolių - iš ūkininko, kuris patenkintas kad neliko girioj didelio pikto vilko - razbainyko, pozicijų. Vat jum ir laiminga pabaiga toj pačioj legendoj, nes net ir tų kurie razbainiką prilupo nepakorė - grafas įsikišo ir išgelbėjo nuo kilpos. Asmeniškai man ši liaudiška interpretacija daug mielesnė, joje mažiau pompastikos, bet gyvesni ir gyvenimiškesni įvaizdžiai, tiek plėšiko portreto, tiek ir tų pačių paprastų ūkininkų drąsos, tiek Tado žmonos (ne užguitos moters, o vienos iš tų akiplėšų, kurios didžiuojasi „krūtu vyru“), ar net ir to pačties dvarininko, gelbstinčio šeimynykščių kailį.
Žinoma, tai ne lietuviškas Robino Hudo pakaitalas, tik labai didelis klausimas, ar autentiškas pasakojimas, tiesą sakant, nėra geresnis ir universalesnis. Pakaitalas yra pakaitalas, Tadas Blindas tėra Robino Hudo šešėlis, o panelė Kristina - mergelės Marijonos dublis. Plačiąja prasme tai atspindi ir visą mūsų kultūros problemą - vietoj to, kad kurtumėme tuos vakarietiškų pasakojimų pakaitalus, gal gi verta žiūrėt mūsų pačių interpretacijų. Jei pasiseks, žiūrėk gal ir bus Tadas Blinda žinomas kaip baisus plėšikas, o koks nors Luokės Jonas - žmonių gynėjas nuo negandos, kai tuo tarpu vietinis Robinas Hudas toli gražu ne toks jau ir įdomus ar unikalus.
To mums labiausiai ir trūksta - tos kultūros, tų kūrinių, kurie nuteikia optimistiškai, kokio nors galiūno iš Luokės, nepabijojusio žinomo razbainyko, o ne politinių ir istorinių Veronikų, dramatiškai šokančių į ežerą, vardan abstrakčių ir nuasmenintų vertybių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!