Deja, Lietuvoje įvykiai klostosi tokia linkme, kad šalies istorinį vertinimą ir analizę gali tekti atlikti ne tautiniams istorikams, o užsieniečiams. Dėl paprastos priežasties: jei esami procesai vystysis tokiu tempu, Lietuva taps teritoriniu vienetu arba prekiniu ženklu, kaip ir mūsų kaimynė Prūsija XIII amžiuje.
Jau 20 metų, kaip Lietuva atkūrė Nepriklausomybę - tai labai mažai laiko valstybei. Lietuvą galima būtų palyginti su pradinuku, kuris uoliai mokosi, ypač tuos dalykus, kurie yra lengvai suprantami ir kurių mokytojai patrauklūs. Bėda tik ta, kad tie patys mokytojai turi savų problemų ir savų tikslų. Bėda, kad mokytojai moko retorikos, savigyros, stiliaus, bet nemoko matematikos, statistikos, nemoko remtis faktais ir analizuoti. Bet baisiausia, kad visas mokinio auklėjimas pagrįstas dvigubais standartais.
Dvigubi standartai užvaldę visas Lietuvos sritis: politiką, verslą, žiniasklaidą. Tai tapo taip natūralu, kad juos naudojantys net nesusivokia, kad jie jau tapę savo pačių išpuoselėtos sistemos įkaitais.
Mano rašliavos tikslas – bandyti panagrinėti Lietuvoje vykstančius procesus, apčiuopti to priežastis ir galbūt inicijuoti diskusiją. Aišku, tai bus mano subjektyvi nuomonė, paremta žiniasklaida, tuo visuomenės ruporu, kuris jau tampa žmonių informavimo bei dezinformavimo priemone.
Tik ištrūkus iš sovietinio narvo, garsiai buvo pareikšta, kad, viskas, kas susiję su komunistine ideologija, yra absoliutus blogis, o gėris slypi Vakaruose. Netgi žodis revoliucija tapo kažkoks nepadorus ir savaime nevartotinas, baudžiavos laikai buvo užmiršti, o tarpukario Lietuva vaizduojama kaip romantinis šalies idealas. Pagaliau buvo surastas kažkur Rytuose klaidžiojantis kaltininkas dėl visų Lietuvos blogybių praeityje, dabartyje ir ateityje.
Visgi ar viskas buvo idealu toje tarpukario Lietuvoje? Pasigendu statistikos, bylojančios apie didžiulius emigracijos srautus ir to priežastis. Deja, numanau, kad priežastys tos pačios, kaip ir dabar. Labai panaši ir socialinė sankloda: saujelė turtingųjų ir didelė minia varguolių. Bet kažkodėl bijoma tiesiogiai įvardinti priežastis ir lipama ant to paties grėblio.
Ką mums davė priverstinis buvimas Sovietų sąjungoje? Ekonominiu požiūriu tikrai daug, bėda ta, kad to tinkamai neišnaudojome. Viskas buvo prichvatizuojama, kažkas per keletą metų tapo milijonieriais, ir kai praktiškai nebeliko ko parduoti, susivokta: valstybės valdomos įmonės gali būti rentabilios! Netgi rasta pavyzdžių Vakaruose! Bet prieš tai kone 20 metų isteriškai klykauta, kad valstybės valdomas turtas pelno atnešti negali.
Moraline prasme buvimas Sovietų sąjungoje atnešė daugiau praradimų, negu naudos. Alkoholizmas, liguistas nepasitikėjimas, ir tie patys dvigubi standartai – kaina, kurią dabar mokame. Antra vertus, negalima nuneigti kai kurių pozityvių dalykų, kurie Vakarų Europos gyventojams tapo rudimentiniais: tai savitas, nelėkštas humoras ir begalinis sumanumas, sugebėjimas išeiti iš sudėtingų situacijų.
Jei kalbame apie moralinius dalykus, sunku suprasti kai kurių Seimo narių nenumaldomą kraujo troškimą, kai tik paliečiama pokario tema. Norisi jų paklausti, kokią visgi religiją jie išpažįsta – krikščioniškąją ar islamą? Tie garsūs pareiškimai, kad dar nė vienas stribas nėra nubaustas? Kas pasikeis, jei paliegęs žmogus bus atvarytas į teismą? Ogi nieko. Vietoj to reikėtų padiskutuoti, kas buvo tie žmonės, stovėję skirtingose barikadų pusėse. Tai buvo tie patys mūsų broliai lietuviai, suklaidinti priešiškų sistemų. Ir viena ir kita pusė padarė nedovanotinų klaidų, ir vienų, ir kitų civiliai asmenys bijojo, tapę kovojančių sistemų įkaitais. Pamenu tėvo pasakojimą, kai jis su visa šeima buvo ištremti į Sibirą: jo tėvas, po savaitės tremtyje, pratarė „na, bent jau ramiai išsimiegosime...“
Kraštutinumais numargintas ir mūsų politinis gyvenimas. Užsienio politikoje pasižymime kaip cholerikai, kurie pirmiau išsikolioja, o paskui galvoja apie to padarinius. Kaimyninės valstybės išorės problemoms dėmesio skiria mažiau, galbūt dėl to joms lieka daugiau laiko vidaus problemoms spręsti? Bet gal tas begalinis blaškymasis ir yra skirtas užmaskuoti dideles problemas šalies viduje? Todėl palinkėčiau Lietuvos politikams užuot dairiusis į Baltarusiją ar Tibetą, apsišluoti Lietuvos viduje.
Nepamiršiu Premjero atsakymo, tipinio dvigubo standarto pavyzdžio, vienam užsienio korespondentui, pasidomėjusiam, kodėl Lietuvoje nevyksta streikai ir demonstracijos. „Lietuvos žmonės yra labai sąmoningi“. Delikačiai nutylėta apie įstatymų ir leidimų barikadas, kuriais buvo atsitverta nuo piliečių, nutylėta apie baudžiamąsias bylas.
Ne ką blogesnis dvigubo standarto pavyzdys yra rinkimai į Seimą. Įvykus rinkimams televizijoje nuolat pasirodo kalbanti galva ir arogantiškai pareiškia „Taigi jūs visi durni, ką rinkote, tą ir turite...“ Delikačiai nepasakoma, kad partijos pačios nusprendžia, kurį labiau nusipelniusį pastatyti arčiau prie lovio. Iš to liaudyje kyla neviltis, bandoma, eksperimentuojama, pasirenkami politiniai impotentai. Užburtas ratas. Ir įtarimas, kad kažkam tai labai naudinga.
Kadangi piliečiai turi nulinę galimybę streikuoti ir mitinguoti, galbūt jie gali savo įsitikinimus reikšti žiniasklaidoje, tokiu būdu netiesiogiai prisidėdami prie valstybės valdymo? Taip, mintis jie gali reikšti, jei to neužgožia eterio triukšmas. Na, o prisidėti prie valstybės valdymo galima tik butaforiškai, ryšiams su visuomene paskelbus eilinį „Neregėtos Lietuvos po 50 metų“ projektą.
Žiniasklaida
Ar galima normali diskusija spaudoje? Pastaruoju metu tuo ypač abejoju. Pavyzdžių ieškoti nereikia, įsijunkime kad ir Grinevičiūtės vedamą a la debatų laidą ir pamatysime, kad pagrindinis laidos tikslas – dar labiau viską sumakaluoti, šokiruoti, įbauginti. Tai išmoktos pamokos kapitalizmo citadelėse, išbandyti metodai, kai kažkam bandant išsakyti reikalo esmę, jis paprasčiausiai nutildomas garsiai rėkiančio oponento. Galop visa laida pavirsta stūgaujančia babuinų gauja su besišypsančiais laidų vedėjais priešakyje.
Su kiekvienais metais protingų tiriamųjų laidų ir jas kuriančių žurnalistų katastrofiškai mažėja, jų vietas užima visiškai to nesuprantantys žmonės, kurių pagrindinis tikslas – parodyti blizgančius apdarus ir tuščią vidų. Įdomu, ką darytų velionis žurnalista Vitas Lingys, pamatęs „laisvų ir nepriklausomų“ Lietuvos žurnalistų būrį.
Vėlgi, stebint televizijos ir spaudos degradavimą, norom nenorom peršasi išvada, kad virvutes tampo ir muziką užsako gerieji dėdės, turintys pinigų. O kai pinigų turi daug, kodėl neleisti sau įsigyti kokio nors laikraštėlio ar televizijos. Taigi, iš sąvokos „Ketvirtoji valdžia“ liko tik nostalgiški atodūsiai.
Veši kryptinga demagogija, iškreipta arba vienašališka informacija. Šalyje esančias problemas pilnai užgožia eterio triukšmas, kuris naudojamas dėmesio nukreipimui nuo svarbesnių dalykų. Žmonės metų metus priversti gromuliuoti Jonaičių dramą, pedofilijos skandalą, užuot galbūt diskutavus apie prekybos centrų ir perdirbėjų gaunamas pajamas, galimybes decentralizuoti šilumos ūkį ir kitas aktualias problemas. Kam tas naudinga? Klausimų neturėtų kilti.
Visgi, pozityvo galima surasti. Vienas iš jų yra internetinė žiniasklaida. Ji paveldėjusi daug ydų iš savo popierinės sesers, labai daug bulvaro, daug triukšmo, pakankamai daug dezinformacijos, bet norint, galima susirasti labai gerų minčių, beje, labai dažnai ne autoriaus, o komentatorių. Kadangi Lietuvoje susiklosčiusi minties skelbimo laisvė yra gana komplikuota, visiškai natūralu, kad lietuvių tauta tapo komentatoriais. Vėlgi, manau, kad vienas iš veiksnių, DELFI padariusų tokiu populiariu, yra galimybė balsuoti už patikusį ar nepatikusį komentarą.
Turtingiausi Lietuvos žmonės
Vienas perskaitytų straipsnių internete, kuris tikrai privertė susimąstyti, buvo pateiktas Lietuvos turtingiausių asmenų šimtukas. Ne dėl to, kad pavydėčiau. Sunkokai suprantama, kaip tik per 20 Nepriklausomos Lietuvos metų, nepumpuojant naftos, nekasant deimantų ar aukso, galima susikrauti kapitalą, vertinamą jau ne milijonais, bet milijardais?
Kaip tai galima paaiškinti? Viena, tai valstybinio turto padovanojimo išdava saviems vyrukams, antra, tos pačios valdžios ir verslo konglomeratas, trečia – baudžiavinių santykių atgaivinimas, kai baudžiauninkui paliekama teisė balsuoti, t.y. pagerbti ponus, bei suteikiama išmalda už atliktą darbą. Išmalda dalijama dozuotai, stebint, kad būras nepradėtų kaupti lašinių, finansiškai jį pririšant prie būsto ir maisto. Būrui pastoviai primenama, kad jis priklausomas nuo pono malonės. Būrams draudžiama rinktis į didesnes nei 10 žmonių grupes, galvoti galima, bet tik kaip atliekamą darbą atlikti efektyviau ir greičiau, na, o už gerą elgesį būrams galima suorganizuoti kokį nors reginuką, na, kad ir šokių dešimtuką.
Šiokių tokių poslinkių esama. Prezidentė viešai įvardijo problemą ir garsiai pasakė – oligarchija. Bėda tik, kad dauguma dalyvaujančių valstybės valdyme yra tapę valstybės ir verslo simbiozės įkaitais dėl tų pačių dvigubų standartų.
Kaip suvaldysi įmones-feniksus veisiančius ponus, jei dar visai neseniai tu pats, ar tavo dėdė/sūnėnas/draugas tuos pačius feniksus augino? Panašių pavyzdžių galima pririnkti vos ne kasdien ir kas seniau šokiruodavo, dabar stebina vis mažiau ir mažiau.
Emigracija
Viena iš daugiausiai šiuo laiku eskaluojamų dalykų tapo emigracija. Iš tikrųjų, tai jau tampa ne tik ekonominėmis priežastimis paremta būtinybė, bet ir protesto forma. Kadangi, pasak premjero, lietuviai yra nepaprastai sąmoninga tauta, tai ir protestuoja jie subtiliai – kojomis.
Vėlgi, emigracijos priežasčių paieškos ir analizė kartais sukelia sarkastišką juoką. Vengiama pripažinti, kad dauguma išvažiuoja nepatenkinti gaunama pašalpos, oficialiai vadinama alga, suma. Nuolat, jau 20 metų primenama, kad lietuvių darbas neefektyvus ir nenašus, bet tik pradėjus dirbti užsienyje, jis tampa našus. Nuolat kartojama mantra, kad maisto ir drabužių kainos turi susilyginti su Europos, t.y. kilti, kai Europoje jos jau mažesnės.
Nepamirštama ir pagraudenti, priminti emigrantams, kad jie elgiasi nepatriotiškai, kad tikras patriotas neemigruotų, bet patys pripažįsta, kad pakitus ekonominei situacijai Lietuvoje, verslą permestų į kitas šalis. Suprantama, jų religija ir tėvynė – ten, kur pinigai.
Bet įdomiausia, kad kaip atsakas į emigraciją numatomas tik vienas sprendimo būdas – darbo jėgos importavimas. Tai irgi nuolat kalama į galvas, tuo manipuliuojama, nors teoriškai kažin, ar tas planas suveiktų.
Abejonės kyla dėl to, kad ar bus patraukli ta mūsų darbo rinka dėl tos pačios banalios priežasties – atlyginimų? Juk vidutinio atlyginimo ir maisto, būsto išlaikymo kainų santykis yra daugiau nei paradoksalus. Na, bet apie tai subtiliai nutylima.
Antra, sutinkant su tuo, kad užsieniečiai norės paeksperimentuoti ir vis dėlto pasirinks mūsų šalį, kas atsitiktų ateityje? Ar kas nors pasidomi tokių Vakarų Europos šalių, kaip Prancūzija, Belgija, metiniais biudžetais ir jų dalimis, tiesiogiai skiriamomis socialiniam rėmimui toms pačioms daugiavaikėms emigrantų šeimoms? Kodėl nepagalvojama, kokiu būdu lietuviai vis dar randa darbų užsienyje? Gal kad visgi jie yra našūs ir efektyvūs, ir gal jų vertybės, požiūriai ir mentalitetas artimesnis bei suprantamesnis europiečiui, lyginant su emigrantais iš Azijos ir Afrikos?
Deja, realybės matyti nenorima, kaip ir nenorima pasidomėti išmoktomis pamokomis Vakarų Europoje.
Švietimas
Kaip viskas nuostabiai tobula atrodo Lietuvoje skaitant parašytus straipsnius apie vykdomus pakeitimus, įgyvendinamas programas, tai nyku ir baisu pasidaro žinant realią padėtį. Tai puikiai iliustruoja paskutiniai įvykiai švietimo srityje.
Kaip rodo tarptautinės penkiolikmečių vertinimo sistemos PISA resultatai, mūsų mokiniai stabiliai smunka reitingo lentelėje. Originaliu lietuvišku būdu (pašnekėjau su savo chebra ir pats nusprendžiau) buvo nustatyta priežastis – mistinis Gariūninis - ekonominis kontekstas. Sprendimas taip pat buvo surastas lietuviškai originalus – bus patvirtinta eilinė nauja geriausia vidurinio ugdymo programa.
Viskas atrodo puiku, bet siūloma švietimo programa gerokai prasilenkia su realybe. Siūloma mokinius supažintinti su bio-, nano- ir kitomis technologijomis, bet ar tam yra sukurta mokomoji bazė? Ar turime pakankamai tam paruoštų specialistų? Ką veiks Lietuvos universitetai, jei jaunuoliui po dešimties klasių nebeliks jokių paslapčių bio ir nano technologijų srityse?
Svarbiausiai, kad panašių straipsnių komentaruose labai tiksliai būna nurodytos problemos ir pasiūlomi aiškūs bei racionalūs problemų sprendimų būdai, bet jie ir lieka tik šauksmas tyruose.
Tokių paradoksų galima prirankioti vos ne kiekvieną dieną, jų tiek daug, kad Lietuvos žmonės jau praranda Dievo duotą dovaną kažkuo stebėtis.
Valstybės tarnautojai
Nereikia stebėtis, kad ką paruošiame, tą ir turime. Internete klaidžioja Kauno valdininkų interviu. Beje, dar baisesnis vaizdelis būtų kalbinant kone pusę Seimo narių, bet to jau negalima daryti dėl visiems žinomų, bet savaip interpretuojamų priežasčių.
Numanau, kad panašaus plauko žvaigždės mus dar stebins ne vienus metus ir ne kartą tol, kol asmenys į pareigas bus skiriami ne pagal jų kompetenciją, bet priklausymą politinei partijai. Visiškai nesunku įvardinti, kodėl valdančiųjų Saulėlydžio ir Saulėtekio saulės užgeso net nepasirodžiusios. Taip, tai dvigubi standartai, kai deklaruojama viena, bet daroma visai kas kita.
Daromi struktūrinia pakeitimai policijoje, bet užuot išleidus daugiau policinkų į gatves, prikuriama dar daugiau kabinetėlių, ten susodinami savi vaikinai, o tiesiogines pareigas atliekančių nuolat mažėja. To pasekmės matomos, girdimos ir jaučiamos.
Kriminalais dažnai pradedamos ir pabaigiamos visos naujienų laidos. Nėra ko norėti – nusikaltėlių pasaulis gana sėkmingai romantizuojamas ir idealizuojamas žiniasklaidos pagalba (straipsnių serijos apie Kauno nusikaltėlius), apie juos kuriami filmai, jie dalyvauja gyvenimo būdo laidose, visuomenė nuolat informuojama apie jų gana turtingo gyvenimo peripetijas už grotų, lyginant su kitais kaliniais ir lietuviškai stebuklinguoju būdu sėkmingai pradėtą karjerą po atostogų įkalinimo įstaigoje.
Medicina
Medicina plūduriuoja korupcijos liūne, visi apie tai atvirai kalba, bet niekas nedaroma. Tiesa, poslinkių yra – gali būti, kad dovanos gydytojams bus įteisintos.
Korupcijos priežastys ir nenoras arba nesugebėjimas su jomis kovoti sveikatos apsaugoje yra gana aiškios: specialisto paruošimas per brangiai kainuoja, kad jį lengva ranka atiduotume Vakarams. Klausimas, ar ne per daug medikų ruošiame? Ar jie gauna adekvatų atlyginimą? Atsakymas – ne. Kaip adekvataus atlyginimo negauna ir kitų sričių specialistai. Ar atlyginimams pinigų atsirastų? Atsakymas – taip. Žinant, kiek pinigų yra paaaukojama ir pasidalijama tarp sveikatos apsaugos vyriausiųjų vadybininkų ir čiuptuvus įleidusių verslo atstovų, atlyginimai galėtų spėriai vytis europinius.
Teigiamų poslinkių matoma, siekiant suvaldyti žvėriškus farmacininkų apetitus, bet prieš reformos vykdytojus vykdoma tiesioginė žiniasklaidos ataka su verslo užsakytais trubadūrais priešakyje.
Aukštasis mokslas
Specialistų ruošimas Nepriklausomoje Lietuvoje irgi veikia tik paklūsdamas saviems originaliems lietuviškiems dėsniams. Visai neseniai Lietuvoje vyravo tik dvi specialybės: arba vadybininkas, arba statybininkas. Statybininkai buvo savamoksliai, gi vadybininkai būdavo baigę kokius du aukštuosius ir dirbdavo plataus profilio darbus, gana dažnai visiškai nesusijusius su esama specialybe.
Gyvename ypatingai turtingoje valstybėje, turime didelį skaičių universitetų, kolegijų, dar didesnį būrį ilgaamžių specialistų, bet reitingų lentelėse užimame ne tokias ir aukštas vietas. Tas visiškai nestebina, nes mokslas Lietuvoje jau tapęs verslu: vieni specializuojasi kursinių darbų rašyme, kiti žino, kiek ir kam ko duoti, na, o švietimo įstaigų vadovai it kokie feodalai iki paskutinio kraujo lašo gina savo tvirtoves bei renka mokinių krepšelius, gamindami Lietuvai krūvą specialistų, kurių ne taip jau Lietuvai ir reikia. Vėlgi, nereikalingų specialybių ruošimo problema sėkmingai identifikuojama, bet sprendžiama labai labai vangiai dėl tos pačios banalios priežasties – draugas draugo nenuskriaus.
Jei kalbame apie specialistų ruošimo tikslingumą, norėtųsi pasidomėti, ar Lietuva turi savo viziją, kiek ir kokių specialistų reikės perspektyvoje? Manau, kad tai vykdoma labai labai apgraibomis, svaidantis aptakiomis frazėmis. Visų pirma, ar turime išskyrę prioritetine ūkio šakas? Taip, premjeras įvardino Lietuvą, kaip informacinę visuomenę, galima sakyti tai jam sekasi labai neblogai, mes labai sėkmingai virtualėjame.
Bet įdomu būtų sužinoti, kiek visgi kalorijų turėtų virtuali dešra? Niekas nedraudžia žmonėms turėti vizijų ir regėjimų, bet būkime realistai ir išnaudokime tai, ką turime.
Verslas
Esame kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų. Deja, europinės vėžės tiesimas į Vakarus 20 metų prabuvo komos būsenoje. Transportavimas jūra vyksta pakankamai efektyviai, bet oro uostai išnaudojami tikrai neefektyviai. Turime išorinę sieną su Rusija ir Baltarusija, bet užuot šlifavus įstatyminę bazę ir puoselėjus šiltus santykius su kaimynais, dažnai juos dar labiau komplikuojame.
Pasaulio mąstytojai, kaip problemą pastoviai įvardija vis didėjantį maisto stygių ir poreikį. Lietuvoje ši nuo seno buvusi prioritetine ūkio šaka (keista, kad būtų kitaip – esame tam palankioje vietoje, kaip ir Nyderlandai, Danija, šalys, kurios jau sėkmingai iš to renka pinigėlius Lietuvoje), palikta visiškai savieigai. Apie tai netgi nemandagu ir nepatogu kalbėti išsilavinusių ponų draugijose. Svarbiausia buvo sugriauti sėkmingai veikusią sistemą ir apskritai užmiršti, kad kaimas egzistuoja, žemę paverčiant spekuliacijos objektu.
Dabartiniai siūlymai kuo greičiau spartinti žemės pardavimą užsieniečiams primena desperatiškus narkomano veiksmus bandant įsigyti narkotikų dozę, negalvojant apie dozės destrukcinį poveikį jam pačiam is supantiems žmonėms.
Kaip pasakytų tūlas žurnalistas - mus ištiko krizė? Bet kokia tai krizė, ekonominė ar proto? Kur mus veda aklas sekimas kapitalizmu, nenagrinėjant Vakaruose išmoktų pamokų?
Ką norime matyti Lietuvoje? Realybę ar siurrealizmą? Alkoholikas pradeda lipti iš duobės tik pripažindamas savo bejėgiškumą ir priimdamas realybę tokia, kokia ji yra.
Turime susivienyti
Lietuviai nėra kvaili, jie išgyveno daug sunkesnius laikus, deja, dabartinė situacija juos pavertė tauta, kuri Europoje užtikrintai pirmauja emigracijos, savižudybių ir komentarų internete mastais. Tai yra beviltiškas atsakas į esamas problemas, sukurtas valdžios – verslo - žiniasklaidos junginio.
Nemanau, kad paprastos protesto formos, kaip išėjimas į gatves ir pamojavimas kumščiais bei transparantais kažką pakeistų. Tuo tik sudegintume energiją ir sugadintume popierių. Ir tai ir tai turime tausoti, žinant dabartines energetikos kainas. Todėl mums reikia keisti situaciją. Tam mes turime vienytis. Mes turime išnaudoti tai, kuo naudojamės. Straipsnių komentaruose kartais išsakomos genialios idėjos įvairiais aspektais, nes juos rašantys žmonės yra patekę į įvairias situacijas, turi vienokią ar kitokią patirtį.
Problemų Lietuvoje yra daug, visų iš karto išspręsti neįmanoma, bet galima bandyti spręsti problemas palaipsniui, suvienijant tam žmones su įvairiausiomis idėjomis. Ir tas jau veikia.
Kaip siūloma gvildenti problema galėtų būti bandymas decentralizuoti šilumos ūkį. Tai būtų atsakas į tą būsto renovavimo šantažą, kuris dabar vyksta Lietuvoje. Po to sektų kitos problemos, kurias galima spręsti peticijų, referendumų pagalba.
Mes galim nugalėti valdžios - verslo slibiną. Svarbiausia tuo tikėti. Padarykime tai žuvusių už Lietuvą ir mūsų vaikų labui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!