Deja, nei mano senelio, nei mano tėčio seniai jau nebėra, o aš taip ir nepasinaudojau jų patarimais ir išmintimi. Juk dažnai mes, prisidengdami naujųjų laikų, globalizacijos ir technologijų amžiaus šūkiais, užmirštame, kad mūsų tėvai ir seneliai taip pat buvo jauni.
Jie turi ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir taip reikalingos gyvenimiškos patirties bei išminties, į kurią mes, jauni, dažnai numojame ranka. Štai mano tėtis buvo chirurgas. Labai neblogas chirurgas. Jis visuomet norėjo, kad ir aš eičiau jo keliu. Tačiau aš nenorėjau. O jis sakydavo, kad su jo patirtimi ir dabartinėmis žiniomis, sukauptomis knygomis ir istorijomis, aš būčiau tapęs daug geresniu chirurgu nei jis buvo, mat galėčiau išvengti galimų klaidų.
Didelis atotrūkis tarp kartų
Tik pagalvokime, koks mūsų gyvenimo kelias būtų lengvesnis ir tiesesnis, jei dažniau paklausytume vyresniųjų nuomonės. Taip, tiesa, galime teisintis, jog jie gyveno kitokiu laiku, kada nebuvo išmaniųjų technologijų, tvyrojo visiškai kitokios istorinės bei politinės aplinkybės. Ir vyresnieji mūsų nesupranta, jie kitokie ir mes kitokie.
Bet ar tikrai? Kodėl tada mes nuo vaikystės kremtame istorijos vadovėlius, nagrinėjame karų ir konfliktų priežastis ir pasekmes, bandome suprasti gyvenusių žmonių poelgius? Mes ieškome būtent išminties ir pavyzdžio, kodėl dabar viskas yra taip, kaip yra, ir iš kur atsirado. O juk paskatindami vyresniųjų žmonių informacinį bei kompiuterinį raštingumą, mes sumažintume prarają tarp kartų. Vyresnioji karta, kurios skaičiai ES šalyse nuolatos didėja, galėtų ilgiau jaustis pilnaverte visuomenės dalimi. O jaunimas galėtų pasimokyti iš gyvų pavyzdžių, tarkime, kaip virti burokėlių sriubą, galima paklausti savo mamos ar močiutės. Deja, dažnai apsiribojame „googlinimu“.
Mes dažnai patys atstumiame vyresniuosius, sakydami: „tu nesupranti“, „buvo kitokie laikai“, „dabar viskas kitaip“. O ar tikrai? Sakome sau: iš klaidų mokomės, pamiršdami pridurti, kad protingi mokosi iš kitų klaidų. O gal jei dažniau užsuktume pas savo senelius ar tėvus tiesiog pasišnekučiuoti apie rūpimus dalykus, įmonėje suteiktume galimybę dirbti keliems pagyvenusiems specialistams, pamokytume tėtį ar senelį naudotis „Skype“ ir „Gmail“ programa, gal tuomet mažiau darytume savų klaidų?
Trūksta bendravimo
Taip, laikai keičiasi, keičiasi metodai ir darbo principai, vertybės ir požiūris, tačiau kartos turi ieškoti dialogo ir viena kitai padėti. Galbūt tėtis dirbo sovietmečiu ir jo požiūris į darbą tikrai nėra teisingiausias šiandien. Tačiau vietoj sakinio „ai, tu nieko nesupranti, tada buvo kiti laikai“, pasiimk tėtį į žvejybą. Jis pamokys tave mėtyti meškerę, kaip yra įpratęs, o tu jam parodysi, kokių naujovių pasaulis prisigalvojo šitoje srityje.
ES programa „Veiklus jaunimas“, pavyzdžiui, siūlo visiems jauniems žmonėms nuo 18 m. iki 30 m. dalyvauti įvairiuose savanorystės projektuose, jaunimo mainuose, mokymų kursuose. Panašių galimybių siūloma ir vyresniajai kartai – tai Trečiojo amžiaus universitetai, įvairios programos pagyvenusiems žmonėms įvairiose aukštosiose mokyklose, kvalifikacijos ir patirties dalinimosi bei kėlimo seminarai. Galimybių šviestis tikrai, atrodytų, netrūksta, tačiau jomis pasinaudoja kol kas tik nedidelė žmonių dalis.
Tuo metu emigracijos ir visuomenės senėjimo amžiuje namuose lieka vis daugiau senyvų žmonių, turinčių gyvenimiškų žinių raktą, tačiau nemokančių juo pasinaudoti, mat per pastaruosius dešimtmečius durys, kurioms jis tinkamas atrakinti, tikrai dažnai pakeitė savo formą ir išvaizdą. Šių dienų jaunimas gali atrakinti jas. Tereikia noro ir mūsų visų pastangų. Gal tuomet prancūzų rašytojo žodžiai „Jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų“ išsipildytų ir paskatintų kartų solidarumą modernioje visuomenėje.
„Euroblogas.lt“ yra tinklaraštis, kuriame jauni žmonės, gyvenantys įvairiuose Europos kampeliuose, dalijasi savo požiūriu į žemyno aktualijas ir pasakoja asmenines patirtis. Svetainės autoriai kasdien rašo jaunimui svarbiomis temomis – nuo karjeros galimybių iki savanorystės, nuo ekonomikos iki pramogų.
