Daiva – Krakių bendruomenės centro pirmininkė, Mikalojaus Katkaus gimnazijos technologijų mokytoja, Kultūros centro meno vadovė. Gruodį ji tapo LRT programos „Klasika“ laidos „Ryto allegro“ nominacijos „Kultūros šviesulys 2011“ laureate. Robertas – Krakių kultūros centro direktorius, gimnazijos istorijos mokytojas.
„Visuomeninė“ šeima
– Jūsų šeimoje atstovaujama svarbiausioms miestelio institucijoms: gimnazijai, kultūros ir bendruomenės centrui. Ar tai padeda darbui?
Daiva: – Gerai, kai dirbame kartu, turime bendrus interesus.
Kultūros centro kolektyvuose, renginiuose ir bendruomenėje – tie patys žmonės, negalime brėžti ribos tarp abiejų sričių.
Robertas: Sunku dirbti, kai bendruomenės ir kultūros įstaigos vadovai nesutaria. Ir atvirkščiai – kai bendruomenei ir kultūrai vadovauja tas pats ar artimas žmogus, darbas vyksta sklandžiau.
– Ar namuose pavyksta pabėgti nuo darbo ir visuomeninių problemų?
D. – Dažnai rytą tik pabudus ar bet kuo namuose užsiimant topteli: padarome va taip. Ir dalinamės mintimis, apsvarstome kilusias idėjas, pasiskirstome darbais. Bendruomenei vadovauju metus. Nebuvau aktyvi bendruomenės narė nuo jos įkūrimo, įsijungiau tik prieš porą metų. Atsargiai vertinau, nors ne kartą buvau įkalbinėjama imtis vadovauti.
Vadovui organizacijoje tenka labai didelis krūvis. Turiu pamokų gimnazijoje, pagrindinis darbas neapsiriboja tik jomis, turiu auklėjamąją klasę, prisidedu prie gimnazijos interjero puošimo. Privalau domėtis naujomis rankdarbių technologijomis, šiuolaikinės pamokos metodikomis.
Visuomeninis bendruomenės centro vadovo darbas reikalauja daug laiko ir energijos, bet norisi kažką gero padaryti miestelio labui. Aišku, smagu , kai žmonės pastebi pastangas.
Bendruomenės darbai
– Kokie pagrindiniai bendruomenės darbai šiuo metu?
D: – Ruošiame projektą pagal LEADR + programą įrengti universalų sporto aikštyną. Ten krakiškiai galės žaisti lauko tenisą, tinklinį ir krepšinį.
Gražioje vietoje jau pradėtas kurti aikštynas, šiemet jaunimas savo jėgomis įrengė lauko tinklinio aikštelę ir paplūdimį prie tvenkinio. Reikalingomis medžiagomis ir technika aprūpino žemės ūkio bendrovė ir seniūnija.
Džiaugiuosi, kad miestelyje yra tokių jaunuolių, kuriems rūpi geri dalykai. Jie bendruomenės centre žaidžia stalo tenisą, biliardą, kai kurie groja ir šoka kultūros centro kolektyvuose. Vykdome pagalbos šeimoms socialinį projektą „Mylėk save ir artimą“. Ką tik paskaitą „Šeima – tai...“ skaitė Kauno Šeimos centro lektorė N. Liobikienė, vyko jaunimo susitikimas su Panevėžio katalikiškos gimnazijos mokiniais, jaunimas kartu dainavo, šoko, žaidė ir vaišinosi. Susitikime su „Veiklių vyrų bendrijos“ žmonėmis klausėmės jų liudijimų apie išėjimo iš alkoholizmo patirtį.
Nepamiršti ir mažieji, prieš Kalėdas ruošiamės juos nuvežti į Panevėžio lėlių vežimo teatro spektaklį.
Turime tautodailės būrelio užuomazgas. Kiekvieną savaitę renkasi moterys, kurios nori išmokti įvairių rankdarbių, mes dekupažuojame, kuriame sages iš odos.
Įaugo į Krakių žemę
– Ar vietiniai, krakiškiai patys esate?
D: – Esame kilę iš Raseinių rajono, mūsų abiejų tėviškė apie 15 kilometrų nuo Krakių.
Baigę studijas 1988 metais gavome paskyrimus čia dirbti. Aš Krakių vidurinėje mokiau fizikos ir astronomijos, Robertas Pajieslio mokykloje dėstė istoriją.
Susituokėme dar būdami studentai, į Krakes vyriausiąją dukrą Eglę atsivežėme trejų metukų.
Visada norėjau gyventi Krakėse. Tėvai netoli, miestelis tuomet buvo klestintis: prekybos centrai, restoranas, baseinas.
Užauginome keturis vaikus. Vyriausioji Eglė Vytauto Didžiojo universitete baigusi menotyrą dabar Anglijoje gyvena, toliau studijuoja dailę.
Aistė ir Roberta studijuoja Vilniaus universitete: viena sociologiją, kita – kultūros istoriją ir antropologiją.
Pagrandukas Dominykas – vienuolikmetis, Krakių gimnazijos penktokas, gerai mokosi.
– Prieš keletą metų rajono scenose labai gražus Dubinkų šeimos ansamblis grodavo...
R.: – Mes su vaikais grojome, o mama tik puodų dangčiais moka (juokiasi).
Man vaikystėje neteko muzikos mokytis, ji savaime atėjo. Groju gitara, akordeonu, armonika ir žmonos nervais (ir vėl juokiasi).
Dominykas Kėdainių muzikos mokykloje groja klarnetu, šoka, dainuoja. Mergaitės groja smuiku, fleita, pianinu. Kai reikia, jos ir dabar Krakių kapeloje pagroja. Roberta – Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio smuikininkė.
Spalvinga bendruomenė
– Kokia yra Krakių bendruomenė?
D: – Organizacijoje yra apie 70 narių. Mažuose kaimuose bendruomenės glaudesnės, žmonės artimesni vieni kitiems, o miesteliuose to bendruomeniškumo yra mažiau, bet visada atsiranda linkusių padėti, patarti ar bent morališkai palaikyti žmonių.
– Kas sudaro organizacijos branduolį?
D: – Pastaraisiais metais į veiklą įsitraukė nemažai mokytojų, iš pradžių atsargiai žiūrėjusių į bendruomenę. Inteligentija turi sudaryti bendruomenės branduolį, nes turi platesnį požiūrį. Labai gerų, aktyvių žmonių yra ir tarp senjorų, ambulatorijos ir žemės ūkio bendrovės specialistų.
Mano artimiausios pagalbininkės – Ingrida Jarašienė, Laima Kersnauskienė, Vida Krylienė, Vilma Berulienė, Rima Kikilienė, Liutgarda Kajokienė ir kt.
Ypatingas bendruomenės šviesuolis – Juozas Meškuotis. Kai bendruomenės senjorai prakalbo apie tai, kad reikėtų turėti bendruomenės šarvojimo salę, nes miestelyje esančios laidojimo salės nuoma kaimo žmogui per brangi, susirinkime dalyvavęs garbaus amžiaus Juozas atsistojo ir pasiūlė: „Žmonės mielieji, kol esu gyvas, galiu pagaminti šarvojimo stalą, kryžių, žvakides, tik parūpinkite medžiagas“. Vėl parėmė žemės ūkio ir per dešimt dienų turime viską, ko reikia.
Turime stiprių atramos taškų: vaikų darželis, ambulatorija, gimnazija, žemės ūkio bendrovė, seniūnija.
R: – Dar prieš penkerius metus miestelyje buvo tokia kompanija – laisvūnais jie save vadindavo. Senjorai krakiškiai, buvę mokytojai, inžinieriai ir kt. ateidavo į kiekvieną renginį, visada orūs ir pasitempę, žavėjo jų inteligencija ir pagarba vienas kitam. Nedaug dabar jų beliko...Gaila, nes tai buvo geras pavyzdys visiems krakiškiams.
D.: – Silpniausioji grandis – mūsų, vidurinioji, karta. Jaunų šeimų miestelyje nėra daug ir tie patys dideliu aktyvumu nepasižymi, taigi bendruomenės pagrindą sudaro senjorai.
Visuomeninis vežimas
– Dirbančius, kuriančius lengva pastebėti ir kritikuoti. Ar susiduriate su nepelnyta kritika, apkalbomis?
D.: – Apkalbos kaime neišvengiamos, bet tai jau ne mūsų bėda, jos visada buvo ir bus. Kritikuoti visada lengviau nei daryti. Dirbu visuomeninį darbą, už kurį niekas nemoka atlyginimo. Kiekvienam kritikuojančiam galiu pasiūlyti: jei gali geriau, ateik ir padaryk. Visada stengiuosi darbą atlikti gerai.
– Ar ilgai esate pasiryžusi bendruomenės vežimą tempti?
D.: – Nepakeičiamų nėra. Kol sveikata ir šeima leidžia, bandysiu dar patempti. Išeinu iš namų 8 valandą, ne anksčiau 8 vakaro grįžtu. Dar gerai, kad su vyru darbe susitinkame, sūnus jaunėlis čia pat po repeticijas malasi.
Kviečia į renginius
– Kiekvienoje bendruomenėje yra šeimų, kurios gyvena tvarkingai, gražiai, bet uždarai. Kaip manote – ar tokius žmones įmanoma (ir ar reikia) kviesti į renginius, įtraukti į saviveiklos kolektyvus?
R.: – Kai organizuojame renginius, ne tik skelbimus miestelyje pakabiname. Išspausdiname kvietimus ir kiekvienam krakiškiui į pašto dėžutę įmetame, asmeniškai kviečiame, skambiname.
Žmonės jau įprato, kad mūsų renginiai brandūs ir kokybiški. Jei kviečiame koncertą, tai tik aukšto lygio atlikėjų. Salė nebūna tuščia, nuo 70 iki 100 žiūrovų paprastai ateina.
D.: - Nėra liūdniau, kai į gerą paskaitą, susitikimą ateina vos keliolika žmonių, didelė konkurentė yra televizija. Reikia pripažinti, jog žmonių aktyvumas, dalyvavimas renginiuose, meno mėgėjų kolektyvuose yra labai sumenkęs. Taip yra ne tik Krakėse, tuo skundžiasi visi kultūros darbuotojai.
Džiaugiasi jaunimu
– Kuo Krakėse jauni žmonės užsiima?
R.: – Turime gražaus, aktyvaus jaunimo. Popiet kultūros centre susirenka nemažai vaikų ir jaunimo į repeticijas, groja, šoka, dainuoja, žaidžia. Čia būna pilna žmonių. Jiems čia patinka, kiekvienas randa ką veikti.
D.: – Jaunimui duodame daug laisvės. Repeticijų kambaryje turime visada sujungtą garso aparatūrą ir muzikos instrumentus, jie gali groti elektrinėmis gitaromis, mušamaisiais, pianinu ir kt. Sudarytos visos sąlygos saviraiškai. Pasitikime jais, piktybiško gadinimo atvejų dar nepasitaikė.
Gaila, kad jaunimas baigia gimnaziją ir išvažiuoja iš Krakių.
--
„Europos istorijų parkas“ ir DELFI skelbia konkursą „Geriausios Europos istorijos“. Visi rašantys, fotografuojantys ir filmuojantys kviečiami siųsti savo istorijas ir laimėti puikius prizus. Galimos darbų temos: „Modernus kaimas“, „Vartotojų teisės“, „Ekologiška ekonomika“, „Mokslo ir kultūros šviesuliai“.
Darbus siųskite el. paštu: pilieciai@delfi.lt iki 2012 m. sausio 31 d.
Atrinkti darbai taip pat bus publikuojami DELFI Piliečio rubrikoje ir atviroje informacinėje platformoje www.europosistorijos.lt .
Visi atsiųsti Jūsų darbai dalyvaus Geriausių istorijų rinkimuose, kurie vyks DELFI portale vasario 6 – 10 d. Balsavimo metu bus išrinkti keturių geriausių darbų autoriai, kurie vėliau bus apdovanoti nešiojamaisiais kompiuteriais.