Parduotuvė I
Padėjusi kelis pirkinius ant konvejerio, susigundžiau netoli kasos esančiais apelsinais. Grįžau po akimirkos, bet toks mano taktinis manevras ryškiai nepatiko už manęs atsistojusiam vyriškiui. Jis susiraukęs ir piktu balsu mestelėjo: „Ko čia užlindai?“ Kiek sutrikusi, žvilgsniu parodžiau į savo jau esantį sukauptą, bet dar nepradėtą skanuoti, turtą. Vyras neatlyžo: „Kas būtų, jeigu ir aš vietą prie kasos iš anksto užsiimčiau?“ Nesusilaikiau: „Dėl manęs, nors ir visas užsiimkit. Pasamdykit trejetą bedarbių, kurie vos tik išvydę jus parduotuvėje, stotų į visas eiles...“ Tada supratau, kad vyras apsidairė, aiškiai norėdamas pasiūlyti į snukį. Spėjau pasprukti...
Parduotuvė II
Kai perku begėdiškai daug, grįžteliu atgal, ar už manęs eilėje nestovi pirkėjas su viena preke. Na, koks nors įsimylėjėlis su šampano buteliu ar vaikigalis su šokoladuku. Tokiam visada užleidžiu vietą, negi gaila. Tai vietoj to, kad ištartų paprasčiausią ir elementariausią „ačiū“, paprieštarauja, kad tokia paslauga nereikalinga, bet po akimirkos prasibrauna pirmyn. Jei būti preciziškai, tai statistika paprasta: tik 2 iš 10 padėkoja.
Viešasis transportas
Sėdi bobulytė troleibuse, o ant jos kelių kraitelė pilna kačiukų. Ne tų, kur nuo medžių, bet gyvų, gailestingai miauksinčių ir besikabarojančių aukštyn. Tik pamačius tokį grožį, nevalingai sušukau: „Vaje, kur tuos mažučius vežate?“. Bobulytė tik pašnairavo į mane, uždengė kačiukus marška ir demonstratyviai nusisuko į langą. Kaip tik jis rodė prabangius senamiesčio kvartalus. Aš suprasčiau, jei kokio įtartinai atrodančio vaikinuko prie žmonių užklausčiau: „Po kiek žolę stumdai?“ Bet juk ten buvo Biliūniškai nekalti kačiukai... ech.
Kartais aplinkinių nereagavimas į aplinką veda į neviltį. Per kalėdinio apsipirkimo bumą pamačiau begalinės eilės gale stovinčią jauną mamytę, kuri už rankos laikė iki kelių apsisnargliavusį bei nuolatos kostintį trijų metų berniuką. Nesusilaikiau ir kaip kokiam mitinge (tik be ruporo) sušukau visiems, tik apie savo 12 patiekalų galvojantiems piliečiams, kad užleistų mamą su vaiku. O tada jau reakcija buvo - žmonės šnypštė kaip gyvatės, bet užleido. Tiesa, spėkit, ar mamytė padėkojo?
Iš kur tas susvetimėjimas? Juk viename kaime gyvename. Kai prieš 15 metų dirbau Anglijoje (tada dar tik buvo prasidėjusi nelegali emigracija), tai net juokinga buvo, kai lietuviai demonstratyviai apsimesdavo, jog nesupranta, kad šalia taip pat iš to paties krašto tautietė. Nustodavo bendrauti tarpusavy, lyg bijotų, kad šnipinėti pradėsiu, interpolui įduosiu ar net nureketuosiu? Come on!
Tiesa, yra vienas kraštas Lietuvoje, kur žmonės, kaip žmonės – prieina, pasišneka, pasiteirauja. Nuoširdžiai. Be baimių ar piktų kėslų. Tai Žemaitija. Žinau, nes ten prieš 10 metų gyvenau ir dirbau. Net ir dabar mano mylimoji Kretinga nepasikeitė šiuo aspektu. Prieš kelis mėnesius stoviniuoju su draugais prie upelio, kur kelios žieduotos gulbės plaukiojo. Žieduotos ne tik ant kojų, bet ir ant kaklų. Mes užvedėm kalbą, kad tie kilmingi paukščiai greičiausiai jau nebeišskris ir kas per keisti antkakliai... Pro šalį diedukas ėjo. Sustojo ties mūsų kompanija ir pradėjo lyg niekur nieko aiškinti, kad šias gulbes vienas kaimynas prižiūri, o žiemą į aptvarą paleidžia.
Gal tai ne pats geriausias pavyzdys – kiek naivokas. Gal apskritai šita tema neverta nei jūsų laiko, nei DELFI „eterio“, bet juk menkuose dalykuose slypi didelė esmė. Esmė ta, kad bendros kultūros lygis mūsų šalelėje smarkiai krinta. Ir neapkaltinsi tuo nė vieno politiko, net jei ir tie, mirtingieji, ne visada gerą pavyzdį rodo.
Sveikinkimės su kaimynais. Nepagailėkime laiko kokios nors vienišos bobulytės paklausti, kaip anūkai, kaip sveikata. Žiūrėk, ta bobulytė ims ir paskambins policijai, kai įtartinas asmuo sukinėsis prie jūsų buto durų. Mokinkime savo vaikus ne tik mandagumo, bet ir paslaugumo. Tegu benamį katinuką pamaitiną, ar negalinčiai kaimynei vaistų parneša. Bendraukime, komunikuokime kaip žmonės. Tada ir laikys mus žmonėmis. Būtų žiauru, jeigu mūsų jaunimas propaguotų tik vieną užkalbinimo būdą, ir tai jis vyktų tik neapšviestuose skersgatviuose su beisbolo lazda rankoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!