Ar gera būtų nematuoti gyvenimo laiku? Juk sakoma – laimingi laiko neskaičiuoja. Bet kaip jie visur spėja? Aš manau, esu laiminga, todėl, matyt, anądien traukinys manęs ir nepalaukė... Laikas jam buvo svarbiau. O kaip gi kitaip? Juk negali visi būti vienodai laimingi. Kas tai būtų per pasaulis, jei visada visi vienas kitam šypsotųsi. Juk daug smagiau, kai surūgėlį gali priversti šypsotis, ir laiko tai daug neatima, o tu jau ir gerą darbą padarai. Juk geri mes būnam taip retai... dažniausiai tik per Kalėdas.
Ar lengva prisitaikyti prie šiuolaikinio tempo? Ar ne per mažai mums laiko, kad spėtume viską, ką norime nuveikti? O gal mes tiesiog prisikuriame sau tiek veiklos, kad neįmanoma visko spėti, o vėliau kaltiname dėl to laiką, lyg jis dėl visko kaltas būtų. Juk anksčiau žmonės kėlėsi su saule ir ėjo miegoti su ja. Tai kaip jie viską spėjo? Gal tiek reikalų neturėjo, kaip šiuolaikiniai žmonės. Bet vienam ir metų maža nuveikti kažką svarbaus, o kitam ir savaitės pakanka.
Kažkada Tomas Džefersonas yra pasakęs: „Tas, kuris protingai išnaudoja laiką, niekada nesiskundžia, kad jam jo trūksta“. Matyt, tikrai, viskas priklauso nuo asmenybės. Kažkas yra pasakęs, kad laikas gydo, padeda pamiršti. Gal taip sakė žmogus, kuriam skaudėjo? Skausmas dar viena sąvoka, kuri, kaip ir laikas, nelaukia, ir kartais ateina netikėtai ir nelauktai. Tik laikas ateina ir praeina, o skausmas dažnai pasilieka, ir pasilieka ilgam.
Skausmas, kaip ir laikas, kiekvieno matuojamas vis kitaip. Dažnai norime, kad sugrįžtų viena ar kita akimirka, bet nesusimąstome apie tai, kad kol ta akimirka širdyje ir atmintyje, tol ji ir nesibaigia, net laikas negali tos akimirkos atimti.