Žinodami, kad teks iš mokyklų į vaikų globos namus pervežti tiek daiktų, buvome nusiteikę, kad darbuosimės visą dieną. Taigi į Panevėžį išvykome 6.30 ryto. Aštuntą jau buvome Panevėžio „Vilties“ pagrindinėje mokykloje, kur mus pasitiko mokytoja Rita Baltmiškienė ir gausus būrys moksleivių. Pamatę, kaip atrodo kabinetas, kuriame sukrauti vaikams paaukoti daiktai, – vos galėjome patikėti: jis buvo pilnas dėžių ir maišų. Ilgai nelaukę, suskubome krauti daiktus į automobiliuką.
Organizuoti moksleiviai nešė juos į lauką, o mums beliko talpiai krauti. Panevėžiškių gerumas tuo nesibaigia – daiktus gabenti savo automobiliu mums pasisiūlė padėti kūno kultūros mokytoja ir vieno iš „Vilties“ mokyklos trečiokų tėtis. Griebėme jautį už ragų – per dvi valandas pavyko sukrauti ir nuvežti į vaikų globos namus per 4000 daiktų.
Kai atvykome į A. Bandzos kūdikių ir vaikų namus, kuriuose gyvena per 100 ugdytinių, manėme, kad rasti darnų bendravimo ir dalijimosi dovanėlėmis būdą nebus lengva. Bet kur tau – visi buvo gerai informuoti apie mūsų vizitą ir nekantriai laukė salėje. Keista, bet nebuvo jokio šurmulio. Vaikai kantriai stebėjo, kaip vyks „darbas“. Sutarėme susėsti ant žemės ratu, prieš tai nusibrėžėme liniją, kurios įsipareigojome neperžengti dovanėlių dalijimosi metu – tam, kad nekiltų chaosas.
Į rato vidury buvo atnešamos dovanos ir klausiama vaikų, kam ko reikia ir kas kam patinka. Mažyliai, norėdami gauti tam tikrą daiktą, turėdavo pakelti rankutę ir pasakyti, kad nori. Iš pirmo žvilgsnio toks dalijimosi būdas gali atrodyti keistas ir netgi neįmanomas, bet nepatikėsime – jis veiksmingas. Žaislus išsidalijome be vargo, žaidimus – taip pat. Kiek sudėtingiau buvo su rūbeliais, bet ir juos preciziškai pasimatavome. Juk tik taip galima pasiekti maksimalų rezultatą – suteikti rūbeliui antrą „gyvenimą“. Juk tik daiktas, puikiai tinkantis kokiam nors žmogui, gali toliau „gyventi“.
Renginyje dalyvavusi vieno iš lietuviškų žurnalų redaktorė Agnė Rutkauskaitė sako, jog į Panevėžio vaikų globos namus vyko nusiteikusi šiek tiek skeptiškai, mat buvo prisiklausiusi įvairiausių nuomonių – neva vaikams iš globos įstaigų nieko nereikia – jie turi daugiau nei šeimose gyvenantys mažyliai.
„Prieš tai išgirstos kalbos, kad minėtų vaikų globos namų auklėtiniai visiškai materialiai aprūpinti, šiek truputį glumino, tačiau atviras pokalbis su pavaduotoja ugdymui, ponia Salomėja, sudėjo visus taškus ant i. Nepaisant to, kad vien pavadinimas „vaikų namai“, skamba šiek tiek negatyviai, kelia liūdesį, tačiau tai, ką išvydau šiuose vaikų namuose, suteikė vilties. Spindinčios vaikų akys, šypsenos, geranoriškumas, noras bendrauti, ne tik gauti dovanas, suponuoja mintį, kad jie užaugę bus geri žmonės“, - dėsto Agnė Rutkauskaitė.
Aktyvi jaunimogidas.lt narė Austėja Pilipavičiūtė taip pat sako esanti nustebina vaikų kultūringumu, supratingumu ir atvykusiųjų ypatinga pagarba. „Gavę dovanų, vaikai preciziškai susidėjo daiktus į savo maišelius, paskui juos nusinešė į kambarius ir susitvarkė. Kai atėjome apžiūrėti, kaip vaikai gyvena, radome gyvenamąsias patalpas puikiai sutvarkytas – drabužėliai buvo tvarkingai sulankstyti, žaislai ir žaidimai – išdėlioti lentynose. It visa tai jie padarė patys, auklėtojų nepadedami“, - stebisi A. Pilipavičiūtė.
Atvežtų dovanų vaikams buvo per daug, taigi dalis jų išgabenta į Vilnių ir padovanota „Vilniaus gausių šeimų bendrijai“.
