Keletas pavyzdžių:
Didžioji 1920-1930 m. JAV Depresija daug kuo primena šiandieninę ekonominę krizę, tad, ko gero, verta ją prisiminti.
Šis laikotarpis JAV istorijoje vadinamas „Griaudžiančiais dvidešimtaisiais“ (prisiminkime „Pabaltijo tigrus“), daugiausiai dėl staigaus biržų kursų augimo. Tiesa, tas kursų augimas rėmėsi daugiau spekuliacijomis nei realiu ekonomikos augimu. Augimą stipriai palaikė koncernų jungimasis bei nepriklausomų firmų prijungimai. Iki 1929 metų apie 200 stambiausių korporacijų kontroliavo pusę JAV ekonomikos.
Pirmojo pasaulinio karo metu JAV valdžia aktyviai leido lėšas ginklų pirkimui, biudžeto išlaidos tris kartus viršijo pajamas. Karui pasibaigus, išlaidos buvo staigiai sumažintos, tai kaip mat sukėlė ekonomikos recesiją. Stipriausiai nukentėjo karinio - pramoninio sektoriaus įmonės. Naujai išrinktas prezidentas Franklinas Ruzveltas paskelbia savo „Naujojo Kurso“ planą, skirtą socialinės ir ekonominės krizės pažabojimui.
Plano esmė buvo turto perskirstymas tarp turtingųjų ir vargšų, valstybinio reguliavimo stiprinimas ir beprecedentis valstybės biudžeto išlaidų didinimas.
Karine jėga užgrobęs Čilėje valdžią, Pinočetas rado vietinių komunistų utopinėmis idėjomis visiškai sugriautą šalies ūkį. Jis nesigėdijo prisipažinti, kad yra tik karo specialistas o ne ekonomistas. Todėl surinko 50 jaunų ekonomistų, juristų, baigusių prestižiškiausius pasaulio universitetus, kurie per pusę metų parengė šalies atstatymo programą ir padėjo ją įgyvendinti. Valstybė po kiek laiko tapo klestinčia.
Visais tais atvejais buvo pasiekti geri rezultatai, leidžiantys valstybių vadovams garbingai išjoti nugalėtojais iš ekonominio karo lauko.
Lietuvoje šiandieną 800 tūkst. emigravusių, 300 tūkst. bedarbių. Ar tai ne ypatingoji padėtis valstybėje?
Reikia vieną kartą suprasti, kad Lietuvos Vyriausybė ir Seimas nėra dievai ir tuščioje vietoje niekada nesukurs nei darbo vietų, nei pagerins skurstančiųjų ir pensininkų dalios.
Tačiau noriu pasakyti, kad Lietuvoje šiandien visiškai nėra jokios strategijos, kaip nugalėti krizę.
Lietuvoje, galima sakyti, nėra naftos, nėra dujų išteklių. Yra žvyro, molio, smėlio... Kažkur Varėnos miškuose, 4-rių kilometrų gylyje, slūgso aukštos kokybės geležies rūdos sluoksniai. Tačiau visa tai šiandieną niekam pasaulyje kol kas nereikalinga.
Todėl reikia ieškoti resursų, kurie šiandieną lengvai pasiekiami ir panaudojami. Ieškoti ant kelio pinigų, kurie guli net neapdulkėję, kaip sakydavo didysis kombinatorius Ostapas Benderis.
Pasaulyje artimiausioje ateityje maistas gali tapti svarbesniu produktu nei energetiniai resursai.
Lietuva turi 800 tūkst. hektarų dirvonuojančių laukų, kurie grąžinti savininkams, tačiau eilę metų neapdirbami. Jei skaičiuoti, kad iš kiekvieno hektaro būtų surenkama po 20 cnt grūdų (2 tonos), išeitų 1600 tūkst. tonų grūdų. Bet 20 cnt grūdinių kultūrų derlius - tai minimumas. Derliai Lietuvoje 30 - 50 ir net 70 cnt iš hektaro. Taigi, jei padauginsime iš minimalios kainos rinkose, o tai sudaro apie 600 Lt (rapso - 1400 Lt), gausime 960 mln. Lt. Taigi beveik milijardas litų. Juos nesunkiai galima pakeisti į valiutą, paversti mėsa, pienu. O tai pareikalaus naujų darbo vietų.
Daugelis pasakys, kad naujieji žemės savininkai neturi jokio patyrimo bei technikos jai apdoroti.
Pateiksiu vieną pavyzdį.
Turiu JAV giminaitį, architektą, gyvenantį mieste, kuris paveldėjo iš savo tėvo, buvusio fermerio 33 ha dirbamos žemės. Tačiau jis, žinodamas, kad, jei jis jos neapdirbs porą metų, valstybė ją iš jo nusavins, samdo specialią kompaniją, kuri per metus jam atlieka visus reikalingus žemės darbus. Jo draugai - fermeriai jam pasufleruoja, kuomet ir kokius darbus reikia atlikti. Jis skambina kampanijai ir ji juos kokybiškai atlieka.
Metų pabaigoje, po derliaus nuėmimo bei pardavimo, jis atsiskaito su dirbusia kampanija ir jam dar lieka pinigų kelionei į Lietuvą, kurią jis kiekvienais metais aplanko.
Tokių kampanijų atsiradimą Vyriausybė galėtų skatinti, juk tai taip pat naujos darbo vietos.
Kai kas gali pasakyti, kad kaime nebėra kas dirba. Bet juk rajonuose užregistruota dešimtys tūkstančių bedarbių. Suteikus mokestinių lengvatų žemės apdorojimo kampanijoms, jos būtų suinteresuotos įdarbinti bedarbius ir ženkliai sumažintų bedarbystę regionuose.
Vieša paslaptis, kad Lietuvoje gamybininkai ir prekybos tinklai begėdiškai užsikėlę antkainius ir maržas, krizės metu skurdina ir taip varganai gyvenančius Lietuvos piliečius.
Įdomumo dėlei pateiksiu keletą vakar dienos maisto produktų kainų Vokietijoje:
Varške 30 proc. 250 gr. - 0,40€ - 1,4 Lt – kilogramas 5,6 Lt
Pienas 3,5 proc. 1 Litras - 0,57€ – 1,99 Lt
Rūgšti grietine biologinė 200 gr. - 0,45 € - 1,57 Lt
Dešra kumpio kapotinė Bierswchinken 1 kg – 4,97€ - 17,4 Lt
Marinuoti agurkai 720 gr. stiklainyje - 0,59 € - 2,06 Lt
Marinuoti žalieji žirneliai, 850 gr. - 0,88 € - 3,5 Lt
Silkė įpakavime 300 gr. - 0,99 € - 3.15 Lt
Visi žino šių produktų kainas Lietuvoje. Kainų palyginimas Vokietijoje ir Lietuvoje aiškiai rodo pastarosios nenaudai.
Galiu drąsiai tvirtinti, kad nė vienas darbininkas, dirbdamas Lietuvos maisto perdirbimo įmonėje, nė vienas darbuotojas dirbdamas prekybos centre, negauna vidutinio Vokietijos darbininko atlyginimo, kuris yra lygus 2200 eurų (7700 Lt) per mėnesį.
Drastiškas valstybės antkainių reguliavimas Lietuvos rinkoje ne tik pagerintų daugumos piliečių materialinę padėtį, bet ir padidintų vartojimą vidaus rinkoje ne pinigine, o kiekybine išraiška. Bus reikalinga gaminti daugiau produkcijos, o tai vėl naujos darbo vietos. Mokesčių surinkimas nuo to nė kiek nesumažėtų, o išaugus pirkimams gal dar ir padidėtų.
Manau, nieko ypatingo neatsitiks, jei šios krizės akivaizdoje nenupirks prekybos tinklo „Vilniaus prekyba“ „Maksimos“ padalinys Lenkijos prekybos tinklą Aldik Nova su 24 prekybos centrais, tuo metu kai visi Lietuvos piliečiai susiveržę diržus, vaizdžiai šnekant, lyg širšės.
Lietuvos prekybos tinklams labai jau neparanku Vakarų valstybių maisto produktų kainų fone Lietuvoje ir toliau jas didinti. Todėl nenuostabu, kad vėl pasigirsta balsai, raginantys sumažinti PVM mokestį maisto produktams.
Kas galėtų paneigti, kad tai siūlantys atsakingi valdininkai nebuvo „patepti“ visagalių prekybos tinklų, kurie tikisi apart didžiulių antkainių, pasiglemžti dar ir PVM skirtumą, simboliškai sumažindami maisto produktų kainas vienu kitu centu.
Manau, čia siūlomi variantai nėra ekonomiškai pasverti ir nepretenduoja į Vyriausybinę programą. Tačiau panašių naujų idėjų, apgalvotų, logiškų, ekonomiškai pagrįstų, skatinančių gamybą ir bedarbystės mažinimą bei žmonių dalios lengvinimą, šios Vyriausybės veikloje piliečiai taip ir nemato. Visos Vyriausybės priemonės skirtos tik likusių jai 300 dienų išgyvenimui. O po to nors ir tvanas!
Visi Vyriausybės veiksmai iki šiol demonstruoja, kad ji žino tik du aritmetinius veiksmus: atimti ir padalinti. Taigi laikas, kol nevėlu, imti į rankas aritmetikos elementorių ir įsisavinti kitus du veiksmus – pridėti ir padauginti.
Na trūksta Lietuvos Vyriausybei ir Seimui idėjų, juk ne Lietuvos proto bokštai ar ekonomikos šulai ten sėdi. Sėdi ten eiliniai pilki gatvės praeiviai, kažkieno prafinansuoti, tam tikru laiku ir vietoje gražiai pakalbėję rinkėjams. Todėl šiandieną ir matome jų darbo rezultatus.
Manau, Vyriausybei reikia atmesti savo ambicijas, baigti kartoti posakį, kad pagal jos veiksmus įveikiant krizę bus rašomos knygos, nusamdyti grupę vietos ar užsienio lietuvių patyrusių ekspertų, kurie galėtų paruošti planus trumpalaikiam ir ilgalaikiam Lietuvos vystimuisi ir padėtų juos įgyvendinti. Lietuvos piliečiai tikrai neprieštarautų, kad šiam tikslui būtų išleista pora, trejetą dešimčių milijonų litų, kurie netolimoje ateityje sugrįžę į biudžetą šimtais milijonų, pagerins Lietuvoje gyventojų gyvenimą ir suteiks jiems viltį ateičiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!